Skanios jums mėsytės, kurią ant stalo ne kas kitas, o dievulis padėjo. Nuo debesies numetė.

2016-12-27 | 13:27 | Bullshitism
27

Prieš naujaką sudarinėju nemėgstamiausių žodžių/frazių listą. Su viltimi, kad kitais metais jų girdėsiu mažiau. Jei Kalėdos iš jūsų irgi išsunkė visą serotoniną, mano pradėtą alergenų sąrąšą galite pildyti komentaruose.

1) mėsytė (kai tą sako suaugusieji – ką sako vaikai, vis tiek nėra svarbu)
2) žodžio „dievas“ naudojimas kontekste, kai jam dėkojama už tai, ką padarė žmogus, o ne joks dievas
3) p*daras
4) negras

Blt, seriously, dėl 3 ir 4 numerio – gi jau tuoj 2017!!! Abu girdžiu ne taip jau ir retai. Ir ne visi tai sakantys žmonės man atrodo tokie jau tamsūs.

Kruvini pinigai

2010-10-12 | 02:35 | This is the Life
12

Galvoju, apie ką čia šiandien pasiskųsti. Kažkas mane kamuoja… tik neaišku, kas. Hmm, tikriausiai tai – nedidukas savaitgalio atchodžiukas. Kaip sakoma – prie blogo nepriprantama. Priprantama prie gero, t. y. blogulio priežasties.

Realiai, tai mane kamuoja skudurų troškulys, žvėriškas alkis babkėms ir dar bala žino kam. Visko gal nevardinsiu, nes tada vapšie niekas neišsipildys. Pastaruosius du paminėjau, nes ir asilui aišku, jog jiems įvykti nešviečia artimiausius dešimt metų anyway.

O kažin, kas gi galėtų pasikeisti po dešimties metų? Vienas draugas man patarė pagalvoti apie child benefit (how much?). Nu gal, nu gal. Child benefit ir daug kitų – “tada būtum tikra benefit whore”. Gal ir nieko idėja. Ant tų žodžių manyje pabudo apsimestinis kilnumas ir sumaniau, kad verčiau parduočiau litriuką-kitą savo kraujo. Ar kiek ten jie jo išmelžia? Po to, kažkaip lyg ir persigalvojau, nes pagalvojau – “Nu jau visai išprotėjai, Evelina – dėl babkių gadinsies sveikatą?” Neilgai trukus man dašuto, kad kiti tą daro nachalia, sveikatai savo nė kiek nepakenkia, o užtat kažkam prideda pora dienų gyvenimo. Na, jie ir ryšiuos tą padaryti, tai tikrai tikėsiuos, kad po savaitėlės Dievas man atsidėkos penkiais “All Saints” paltais, kuriuos dalina visiems šventiems.

Aš nenoriu dirbti. 🙁 Aš tingiu. Aš noriu ką nors įdomaus veikti. Galėčiau visą likusį gyvenimą dirbt dvi dienas per savaitę, kaip ir darau dabar. Bet su tokiu “persidirbimu” niekada nesimaudysiu rūbuose ir Makintoshuose. O aš manau, kad mirtis nuo uždusimo balta plastmase turi savito žavesio. Tik prašom neprikaišioti man materializmo, nes jei dar nesu materializmo ikona, tai tikrai iš paskutiniųjų stengiuosi eiti ta linkme. Prašau man netrukdyti.

P. S. Šią sekundę norėčiau žiūrėt serialą “Big Love”. Deja, turiu tik žurnalą “Love”.

Puritonė iš Bolivijos

2010-05-27 | 22:13 | Inner city life
27

“Nu, o kaip tau kūrybos reikalai? Aš jau penktą knygą baigiu parašyti. Tik nelabai leidėjai nori leisti. Per plona, sako. Penki lapai. Man atrodo, tiek pakanka, kad papasakoti, koks esi alkanas ir kad visi turėtų eiti nachui. <…> Eik tu? Taigi tavo blog’as apipelijęs smarkiai. Mano, aišku, irgi reikėtų jau pravėdinti. (Man reikėtų banko akauntą pravėdint labiausiai) O pizoką nereikėtų nuo angliškų bybių pravėdinti? Ir susitark su Anuška, kad nepistų man proto dėl video. Ne tam aš jumis į Londoną išleidau, puritones ibanas.”


Mane ir vėl aplankė tas nepakenčiamas Jagelavičiūtiškas užkimimas (UK jį vadina “Bolivian hooker’s voice”). Šiaip daugelis giria – tipo sexy ir taip toliau. Na, OK. Bet paskutinę savaitę prie jo prisidėjo ir nepakenčiamas sausas kosulys, kuris man neduoda miegot. Jis toks nepakenčiamas, kad mane net užrašė pas gydytoją man to nežinant. Vaje, vaje. Tie draugai kartais tokie palsaugūs.

Aišku, niekur nevariau.

Tačiau nuvariau į vaistinę ir ten užtrukau gerą pusvalandį. Žodžiu, pririnko man vaistų, žiūriu aš į juos – vieni sirupai. Negersiu gi aš sirupu. Todėl vergės Izauros auklės išvaizdos vaistininkei taip ir aiškinu – “I know, I know… I always act like a child when it comes to syrups.”

Kai dar gyvenau kitame bute, tuometinis mano flatmate’as gaudydavo mane su šaukštu po chatą, kai sirgau labai. Na, negaliu aš gerti tų saldžių šlykštynių, nors tu ką. “Do you have anything in tablets?” Izauros auklė pasikviečia kitą vaistininkę – nieko geriau už sirupą negali pasiūlyt ir jinai. Todėl, kad visos tabletės skirtos peršalimui, snargliams, temperatūrai, na ir kosuliui kartu. Bet pas mane gi tik kosulys.

Vis tik nusipirkau tą sirupą naktinį ir Halls. Sakė, kad šiąnakt tikrai miegosiu (jau įsivaizduoju, kokia gadast’ – net užmigdo nuo šleikštulio).

Bwe, vemsiu. Rytoj jau penktadienis. Vymt.

Dieve, suremontuokok mano kompą arba aš jį nunešiu į Apple store, nemokėsiu nuomos ir būsiu išvaryta į gatvę. Gerai pagalvok, ar tikrai nori to? Duodu Tau pusė paros pamąstymams. Amen.

Beje, kaip visada, pasitvirtino mano teorija apie viso pasaulio buvimą kaimu. Pasirodo, ne tik Vilnius – kaimas. Keli mano pažįstami nelietuviai iš Londono išvarė Lietuvon aplankyti savo draugo lietuvio. Jau pačią pirmą dieną gavau SMS – “I’m eating McDonald’s with your ex. Small world.” Tai jau tikrai.

“Nežinau, kaip laimėti tokią beviltišką šachmatų partiją. Čiuju, pisti iš figūrų ir lentos į veidą, sužerti ir pabėgti.”

2009-12-29 | 23:29 | This is the Life
29

Kaip ir kas mėnesį, kaip ir kas savaitę, kaip ir kasdien… MANE VISKAS NERVINA. Aišku, dabar prie visko prisideda ir nuostabūs iš už lango sklindantys garsai – statybininkų hardkoras. Persiprašau, spydkoras. Bandau išgirsti bent vieną savo protingą mintį, bet man nesigauna, nes protingos mintys – per tylios. Lieka tik tos durnesnės.

Naujųjų metų atėjimas į namus (kurie yra ne mano) mane veikia neigiamai. Visi planuoja, į kokį čia geresnį tūsą nuvaryti, nes atseit gi pagrindinis metų balius – neduokdie, per mažai nusigersim. O man taip liūdna ir visai nerūpi, kur aš švęsiu. Greičiau jis praeitų. Man liūdna, nes kaip ir kasmet, būtent švenčių laikotarpiu, vargšą kaimo žmogų aplanko apmąstymų metas. DURNŲ APMĄSTYMŲ METAS. Lyg niekur nieko, aš pradedu svarstyti apie visokius gyvenimiškus šūdus. Kaip kokia Visagino kaimietė (jei esi iš Visagino ir skaitai šį blog’ą, skubu Tave pasvekinti – esi viena iš nedaugelio ano rusyno išimčių).

Kas gi įeina į “gyvenimiškų šūdų” sąvoka? Na, tokie briedai, kaip KUR AŠ ESU IR KUR NORIU BŪTI (kalbu apie vietą gyvenime, o ne savo storos šiknos lokaciją) IR KĄ GI MAN BLET PO GALAIS DARYTI? Kad būtų mol geriau. Ko aš noriu iš savo gyvenimo ir kur man gauti babkių, kad lengviau būtų tuos norus pildyti. Aš pvz., norėčiau visą gyvenimą daug keliauti, kad niekur niekada nenusibostų. Visur man yra namai. Vietos, darbai, pramogos ir kiti dalykai turi tendenciją užpisti. Žmonės, beje, irgi užpisa. Pati norėčiau kitų neužpisti. O mane suptų neužpisantys. Nes kai jau labai užpist pradeda, tai ir užsipist galima.

Taipogi norėčiau būti kuo labiau nepriklausoma nuo kitų žmonių. Dabar, deja, negalėčiau pasigirti nepriklausomybe – tai man varo siaubingai nepakenčiamą depresą. Aš stresuoju ir stresuoju kasdieną. Man net nereikia rimtos priežasties stresui. Mano nervai ant tiek ištampyti, kad iš kiekvieno šūdo aš padarau gyvenimo tragediją. Ir baikit Jūs nx taisyt tuos kelius man po langais, po galais. Esu supista vėpla ir nuolat padarau kokią smulkią nesąmonę. Arba pasakau. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu šnekėti nesąmoniu ir daryti klaidų. Aš negaliu sau to leisti. Mano reikalavimai sau yra ant tiek aukšti, kad aš neleidžiu sau padaryti nė menkiausios klaidelės. O jei jau padarau, tai graušiu save apie tai visą gyvenimą. Ir po penkerių metų aš su įsivaizduojamomis ašaromis akyse prisiminsiu tokį šūdą kaip pvz., “per garsiai nusižvengiau troleibuse”. Ir graušiu save “kaip tu taip galėjai, kvaile?” būdu. Nors tokios mano “klaidos” net norėdami neatsimintų nei bendrakeleiviai, nei pats ponas Dievas… Ir baikit drožt tuos kelius, kartoju dar vieną kartą. Arba iškviesiu jums psichologais prisimetusių teroristų būrelį. Tankuose.

Kažkada, kai nusprendžiau, kad Vilniuje parkių man jau pasidarė per daug, sumąsčiau, kad gal jau metas pizdint į naują miestą ir neturėt suspistos praeities. Čia dar neprisišikau, bet manau, kad tai tik laiko klausimas. Nors gal aš ir klystu. Ne, aš niekada neklystu. Vėpla ir Niujorke vėpla. Mano atmintis per gera. O mano gėda amžina. “Gal Jūs, vaikeli, nepakankamai šniojate? Pagalvokite gerai apie tai.” Na, na. Atchodų aš nenoriu irgi.

Mano galvoje – per daug minčių. Durnų minčių. Tokie kiekiai informacijos ir problemų sprendimai toli gražu nelabai telpa toje galvelėje. Žandai šioje vietoje pasitarnauti nesiryžta. Mane užpisa svarstyti. Aš noriu daryti. Aš vis kažką renkuosi. A arba B. O gal C. Sakot turit ir D? Mmm, įdomu, įdomu. O jei paimčiau B, tai gal galėčiau jį sukombinuoti su C? Krč, užsiparinu ir neišsirenku nieko. Nes nieko nedaryti – lengviausia. Aš noriu į Niujorką.

Mano kvailu įsivaizdavimu, būtent ten būčiau laiminga.

O gal aš tik prastai išsimiegojau šiandien?

Šiandien Evelina pikta

2009-11-30 | 06:27 | This is the Life
30

Aš tooooookia nelaiminga! O Dieve, Dieve. O Dieve, padėk! Visada mes tampame pamaldūs ir atsimename jėgas “iš anapus”, kai tik nutinka kas blogo. Aišku, Dievas nebus toks malonus ir tuoj pat neatsiųs man pinigų maišo kaip išsigelbėjimo. Oi, kaip man reikia daug pinigų!

Kas konkrečiai nutiko, negaliu pasakot, bet vis tiek patarkit, ką daryti? Jūs gi tokie protingi.  Tikiuosi, parašysit ką nors gero… O aš tuo tarpu pamiegosiu.

Why me, blet, why me? Klausimas “advanced” blog’o skaitytojams: o ką Jūs darytumėt, jeigu Jus mylėtų žmogus, kurio Jūs nekenčiat ir net baisiausiame košmare tokio nematėt? Na, taip. Viena vertus, tai – geriausias įmanomas kerštas… Kita vertus, man kažkokių dišovų kerštų turbūt paprasčiausiai neužtenka. Kai pagalvoji, kaip nemandagu yra nekęst kažko, ar ne? “Tokia graži mergaitė, o taip negražiai pizdyt…” Jo, jo. Prašau manęs tik netrivožyt’ dėl negražaus žodyno. Nes eisit nachui iš kur atėję. Pėsčiomis.

O mano draugai, kodėl Jus manęs neapkabinat sunkią akimirką?

Bandau išgirsti, ką man sako moteriška intuicija. Ta sūka dar niekada manęs nenuvylė. Jau šį savaitgalį taip pavarė, kad JĄ JIBŲ (ačiū Dievui, LITERALLY), kaip pasakytų tėvas.

Dar vienas dalykas – ant kiek neprotingas turėtų būti žmogus, išdrįsęs įsimylėti kitą žmogų be jo raštiško leidimo? Va šitas tai man nedaeis niekada. Čia gi DRAUDŽIAMA! NE LE GA LU. Nepaprašydamas leidimo parodai nepagarbą kitam žmogui bei Lietuvos Konstitucijai. O jau ant kiek manęs negerbia, tai čia net Dievas nepadės. Drįsta man akis drąskyt kaip šuniui su tais savo “jausmais” (pf). Tu mane skaudini. Oi, kaip tu mane skaudini! Oi, oi! O tu gydyk savo galvą ir uždaryk burną, kai ėdi. Ir taip gyvenimo nėra, tai dar blet įstatymų žmonės nepaskaito. Kur ritasi tas pasaulis, tai ją jibų. Smegenų bomžai. Die.

Sorry.

“Mačiau, kad jis dar samprotauja. Vadinasi, nepavyks nusitempti į lovą per prievartą.”

2009-11-04 | 08:25 | This is the Life
04

16150_167447288401_788428401_2837205_5512409_n

In ya face.

Kartais, kai blog’inu, esu priversta SUSIMĄSTYTI. Apie pasėkmes. Svarstau pvz., į kurį akauntą šįkart rašyti (FB, Twitter, blog). Nes šitą akauntą skaito šitas, šito akaunto anas neskaito… NERVINA. Nes ką aš žinau, kur man dabar išlieti savo tuščios sielos nepasitenkinimą SAUGIAI. Aišku, visiškai saugaus būdo nėra. Čia kaip su kontraceptikais. Visada yra KAŽKOKS PROCENTAS. Aš asmeniškai esu linkusi rinktis prezikus, gulinčius stalčiuje. Ir tegul jie sau ten guli toliau.

Vienžo, kas čia dar blogo? Išbėrė nx, atrodau baisiai, iTunes groja šūdą (tingiu perjungt), varau ryt atostogų be atostogiško nusitekimo – tas nervina. Šiandien mano kambariokas irgi pavarė neprastai. Tipo sako man, kad darau skalbimą su nepakankamu kiekiu skalbinių. Tai OK – aš gal suprantu, kad nepatartina skalbti po mažai (čia tipo elektros taupymo sumetimais?), bet man tų rūbų reikia iki rytojaus, tai aš gi negaliu laukti, kol prisikaups. Tada jis man sako, kad mol reikėjo jo daiktus irgi sumesti. Tačiau aš negalėjau to padaryti, nes man šlykštu liesti svetimus skalbinius. Šitą momentą nutylėjau, nes galvoju, neduokdie įsižeis. Uoj, uoj. Nežinau, man rodos, kad galima liesti skalbinius tik tų žmonių, su kuriais miegi, nes jų bakterijos ir viskas, kas šlykščiausia ir taip tave aprėpia iš visų pusių (ypatingai – vidinę šlaunų pusę). Ir tu kažkaip net neapsivemi nuo to užkrato – fenomenalu. Ironiška, bet tau netgi patinka. Net jei tu mėgsti sterilumą (kaip aš). Ko jau ko, bet bažnytinio lentų sekso tai nepernešu KAIP DIEVĄ MYLIU. Šią savaitę įsisavinti bakterijų, jau matau, taip ir nebespėsiu. Žinoma, tai mane kažkiek liūdina, bet bent jau guodžia ta mintis, kad vis tiek menėsinės (nors kaip sako mano draugas – “Visada yra išeitis – žopa. Evelina, pradžiugink tu tą berniuką vieną kartą.”). Jų dėka, esu tokia nelaminga ir atvira šįvakar. T. y. šįryt. Mama pakraups paskaičiusi. Sakiau neskaityt. Pati kalta. Užtat mano kambariokas šiuo metu miega išsišiepęs. Tai mane gąsdina, nes mano pervertiška vaizduotė įsivaizduoja, kad jam linksma, mat jis sapnuoja, jog kažką pisa. Pvz., mane. 🙁 Tik nesakykite man prašau, kad negražiai kalbu. Vis tiek Dievas man atleis. Nes aš užrišau šiukšlių maišą ir padėjau jį prie durų, kad rytoj kas išneštų.

Nervai nelaiko, nelaiko nervai

2009-10-15 | 02:32 | This is the Life
15

“Nebedaryk jam valgyt – gi lendi į šikną… tfu, į širdį… per skrandį.”

Na, taip, taip. Bet man juk nesunku! Be to, aš gi nesu kalta, jog vyrai turi erogeninių zonų skrandyje.

Tas kompas mane taip nuvargina, kad išprotėti galima. Kai ateina metas poilsiui, blog’inti nebesinori visiškai. Paskutines kelias dienas tik kompiuteriniais reikalais teužsiimu (na, iškyrus ėjimą į pardę, banką ar kavos išsinešimui atsinešt) – jokių pramogų! Na, bet rytoj – Magda at T-Bar, tai reiks pasilinksmint. Picture 13

Kai tik sugalvoji, jog metas išsimiegoti iki dvylikos, tai sūkos-pyderastai pakelia ant kojų devintą ryto ir davai daryk tu jiems paskubom “skubų reikalą”, nes “aš išeinu po penkių minučių – negalėjai anksčiau to padaryti?” Aišku, blet, negalėjau. Kai kurių dalykų nepadarysi be laiko mašinos, kurios mes, deja, kol kas neįsigijome. Kaip ir feno bei lygintuvo.

Dabar atsiminiau, kad turėjau kadaise antrą feną (pirmas yra tas, kurį palikau motinai Vilniuje), bet anas trantas, deja, liko pas mano ex’ą namuose, o mano nenoras susitikti buvo didesnis už KAŽKOKIOTAIS daikto nevertingą vertę. Pamenu, kad po to kokias dvi savaites mintyse prieš miegą kalbėdavau maldą “tikiuosi, tavo nauja boba mano ventiliatoriumi savo šluotos nedžiovina” arba “ai poxui, tegul džiovina – vis tiek aš ją prakeikiau ir jūsų kriauklė jau turbūt užsikimšo plikos galvos gaurais”.

Žodžiu, buitinę techniką susiperki tik tada, kai šikna ima degti. T. y. baigiasi visi išlyginti rūbai (dar nesibaigė) ir orai atšąla iki “ją jibų kaip šalta” lygio. Nu, bet reik gal jau nusipirkt rytoj. Ir svarstykles. Ai, ne – rytoj gi tūsas. “Niekados-ni-za-što-nedaryk prieš tūsą didelių darbų” – kaip sako Dievas. O aš protingų vyrų patarimo visuomet paklausau. Gaila, retokai mano akiratyje apsireiškia tos pseudointelektualios padugnės.

Bet svarstyklių tai reik paliubomu. Čia, manau, yra skubiausia. Nes neduok Dieve, ateis tokia diena ir pasakys man KAS NORS – “Žinok, gal ir nesi tu skinny, brangute. Aš persigalvojau. Eik nachui.” Bet man rodos, kad atrodau zjbs, nes kai baigėsi mėnzės, tai ir forma sugrįžo į normą.

Nusibodo taipint, nes mano irzlumas – nevaldomas. Nu, eik gi tu nxxxxxx, nūūūūūūūūūūūūū. Tu, tu, tu ir ypač TU.

“Zjbs čiūvakams, kurie tave maitina. Pusė burgerio į dieną – pigiau už šunį turbūt.”

2009-08-20 | 21:21 | This is the Life
20

Toks jausmas, kad sėdžiu šitame mieste visą gyvenimą, o Vilnius yra kažkur netoli – pvz., už šimto kilometrų… Jo, galvojimas apie Vilnių sėdint Londone tikrai prilygsta galvojimui apie Kauną sėdint Vilniuje. Totaliai.

Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo tokiame visai nieko nedideliame trijų kvadratinių metrų ofisėlyje (trumpai tariant, verslo centriukas), located priešais Waterloo station.

Pastate pilną verslininkų – vyrų, nešančių sau ir seniai nusibodusiems kolegoms sumuštinius popieriniuose maišeliuose. Jie kyla liftais ir laiptais į savo būdas kažkelintame aukšte. Maišai būna dviejų spalvų – rudos ir kažkokios neaiškios. Juos (maišus, ne vyrus) stebėjau sėdėdama tuose foteliuose, kuriuos galime pamatyti pakėlę žvilgsnį į nuotrauką, esančią tris cm nuo šitos raidės, kurią šiuo metu skaitote. Sėdėjau ten dešimt minučių. Kol manęs atėjo pasiimti, kaip aš ją vadinu, PSEUDO CUTIE – potenciali šefė. Ir vis tik aš manau, kad ji priklauso CUTIE CUTIE tipui, just like me (nors prieš porą dienų vienas bernas man pareiškė, kad aš tikrai nesu viena iš JŲ).

Pokalbyje dalyvavo ir jos kolegė – Anglijos brazilė. Abidvi man labai patiko. O intervas buvo ištisas pletkas ir juokas. Aptarėm ir reikalus, bet iš esmės daugiau laiko praleidom besišnekučiuodamos apie gyvenimą, Londoną ir akcentus. Kažkuri iš jų manęs paklausė, ar aš kartais nesimokiau kur nors Amerikoje, nes mol atseit kalbu su amerikietišku akcentu. Sakau – ne, ne, nihuja, o be to man kiti žmonės sako, jog mano akcentas yra vokiškas arba švediškas. Atsakė tipo, kad nu jo – galėtum būti vokietė, kuri anglų kalbos mokėsi pas amerikietį. Tą sekundę aš pagalvojau, kad Heidi Klum nėra pats blogiausias variantas…

Picture 42

Na, po visko galiu pasakyti, kad šis interview buvo labiausiai vykęs iš visų mano ilgaamžio gyvenimo intervų. O ir pozicija man visai patinka (išskyrus kai kuriuos žavius niuansus, kuriuos mes kol kas nutylėsime). Bet aš vis tiek labiau noriu tos, kur vakar mane intervjūvino… CALL ME, lopai, prašaaaau!!! Aš jau ir pati apskambinau visų įmanomų religijų dievus ir netgi sumokėjau kyšius kai kuriems talentingiems pseudomokslininkams su Tomu Kruzu priešaky. Nepamiršau ir Kalėdų Senelio, kurio paprašiau, kad šiemet mano asmenines kalėdas jis perkeltų į ankstesnę datą – Rugpjūčio 26 dieną, nes tada aš kaip tik švenčiu savo gimtadienį (žinoma, datą blog’e miniu ne šiaip sau – kaip ir viską šiame gyvenime darau :D). Tikėkimės, tie vyrai man padės. Na, rytoj jau turėtų būti aišku.

The bitch is back

2009-07-14 | 06:19 | Batai, tašės & more
14

Pagonybės laikų lietuvių patarlė teigia – visur blogai, bet namie blogiausia. Kaip teigia, taip ir yra. Savaime suprantama, kaimo šamanų išmintimi suabejoti aš nė nedrįsčiau, nes anuomet, Davilo ir Maukoldo laikais, žmonės buvo išmintingi IŠ TIKRŲJŲ (ne taip, kaip dabar, vien tik bandiūgos kažkokie). Ir jie visai nebuvo tokie jau baisūs barbarai, kaip manė visokie krikščionys ir kiti vagys.

Tuščias kašyliokas, pilnas šaldytuvas ir kitos namų bėdos, kai bandai blaiviai pamąstyti, yra nelabai išsprendžiamos. Bet ačiū Dievui, žemėje egzistuoja toks dalykas kaip RŪBAI, ant kurių peties visada gali pasidėti savo neaiškiais skysčiais varvančią nosį. Beje, jei kam nors rūpi, kaip aš gyvenu, galiu pasakyti visą tiesą nuoširdžiai – mano fronte nėr nieko naujo, apart naujų rūbų, kuriuos tuoj pat pademonstruosiu. Na, dar BlackBerry, kurį šiandien gavau dovanų. That’s what boys are for! Juokauju, aišku (arba juokauju, kad juokauju greičiau). Vieni velniai težino, už ką dangaus pašto pajėgos man siunčia šitokią malonę. Matyt, gera mergaitė buvau KADAISE.

Picture 17

Rūūūūūbai (visas nuotraukas galima pasididinti). Mėlyną maikę gavau chaliavai su žurnalu. Ta oranžinė man labai patinka, nes ji yra šiek tiek permatoma. Bernai liepė nešioti be lifčiko. Taip ir darau, nes esu paklusni moteris, kuri visuomet lengvai pasiduoda valdovų (t. y. vyrų) diktatūrai. Nereali juodos maikės nugara. Miau.

maikemaike3maike4

Batus jau rodžiau, išskyrus vieną porą. Nuo šiol esu pasiruošusi kovoms su gladiatoriais ir laukiniais žvėrimis.

Picture 18

Supertrumpa juoda suknelė. Jau vieną kartą buvau užsidėjus. Einant gatve, laikantis skubantiems jaunuoliams už parankės, tenka nuolat taisytis šikną, kuriai vis užeina nenumaldomas noras PADARYTI PASIRODYMĄ. Nesu tikra, ar iš PASIRODYMŲ sulauksiu kokios nors praktinės naudos, bet vis tik pirkiniu esu patenkinta. Visiškai mano stailas – juoda spalva, nuogas petys, mini, “palaidos balos” pasiūvimas (čia kai rūbas būna laisvas, bet gražiai krenta). Turiu krūvą tokių bliuzkų.

Picture 20

Gražioji Kate Moss for Top Shop suknelė. Nu, man tai ji – LABAI LABAI. 🙂

Photo 279200907141872

Visiškai nedievinu polka dots rašto (nors prieš keletą metų sakyčiau priešingai), tačiau ši suknelė man kažkodėl iš karto krito į akį. Faina forma ir medžiaga. Ir kaina. 😀 Vietoje 57 svarų mokėjau tik 10. Todėl paėmiau ją net nesimatuodama ir manau, kad nesuklydau. I like kišenės and ilgis. 🙂

12

kisene

Oro uoste už paskutines babkes prisipirkau žurnalų. Ne rūbas, bet vis APIE RŪBUS.

zurnalai

Šitą žurnalą prigriebiau važiuodama taxi. Gražus jis man kažkoks.

grazus

Auskarai draugei.

auskarai

Nusipirkau ir sau kelias poras auskarų (juodų, nes kitokių nelabai nešioju), bet niekaip negaliu jų rasti. Gali būti, kad palikau Londone… Nejaugi teks grįžti pasiimti? 🙂 Gražiųjų apatinių nepamečiau, bet nelabai galiu rodyti, nes nebus po to ką žmonėms intymioje aplinkoje demonstruoti.

Na, o šioje nuotraukoje Evelina sėdi svečiuose ant stogo pas Mažylį ir Karlsoną. Evelina valgo Karlsono uogienę, kuri įkrito jai į batus. Ją nutraukė miela panelė, fotkinanti nuogus žmones. Kadangi į svečius užsukti bei degtine pasivaišinti užsimanė ir taifūnė Catarina, drabužius blog’o autorei teko pasilikti ant savęs. Ir tai dar ne pati blogiausia vieta šitoje istorijoje! Labai gaila, bet vieną dieną Mažylio ir Karlsono kantrybė baigėsi ir jie nusprendė pabėgti nuo iš už lango įsikūrusio uogienės fabriko sklindančių garsų (mėsisinkas negailestingai bruknėms kirto galvas). Bėgo jie gan toli – į kitus apartamentus: “Nuo šiol pro langą mes pageidaujame girdėti nebent kondensuoto pieno čiurlenimą.”

rooftop3-lo

Pasistojo klausimas? Tau bus atsakyta.

2009-06-16 | 13:17 | Šiek tiek info apie mane
16

Labai įdomus ir netgi keistas klausimas čia kažkam pasistojo:

Tavo vardas:
Karolina
Dėstyk: *
Pletkas ne pletkas, bet tai iš kokių pinigų Tu gyveni? baisiai pasistojo šitas klausymas 😀

Net sakyčiau per paprastas, kad atsakinėt į jį. Na, išlaiko gi mane, Jesus Christ*!!!

*Ne Jėzus mane išlaiko, o nuostabą aš čia taip reiškiu, jei kas NESKIRIA SKYRYBOS per klaidą.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook