Šį nuostabų gražų sušiktą nesaulėtą rytą aš esu ant tiek desperate, kad sėdžiu ir skaitau 2009-ųjų metų horoskopą. Žada svadbas ir nėštumus – bando mane priversti ir toliau laikytis celibato. Lyg daunų nuskriaustoji debilė to nesumanytų ir pati. Kaip Jūs manęs nedavertinate (dievinu šią netaisyklingą žodžio formą), mielas astrologe.
Paskutinėmis naktimis miegojau po maždaug tris valandas, todėl mane pradeda užvaldyti kažkokios parkės ir haliucinacijos (džiugu, kad apsivarau bent tokiu būdu). Bet realiai čia yra tik nuovargis ir aš tą gerai žinau. Šiuo metu esu lovoje ir jaučiuosi labai nelaiminga. Ir galvoju kažkokius šūdus. Pvz., ko man trūksta iki laimės. O man trūksta visko, nes tie visi sudėtiniai gerovės paketo šūdeliai, kai eina po vieną, tai lai eina jie geriau nx. Jokio tolko iš jų. Čia tas pats, kas nusipirkti vieną rūbą parduotuvėje. Jokio kaifo. Kaifas ateina, kai grįžti namo su maišais. Kaip kalėdų senelis. Laikantis šio principo, man iki laimės reikia babkių, karjeros, grožio, kelionių bei… Vilnių perkelti į Niujorką. Nu, ir meilės dar tikriausiai reikėtų. Nors turbūt labiau aistros. Viso šito aš pageidauju dideliais kiekiais. Tonomis. Įdomu, kiek laiko užtruksiu, kol pirmą toną iš trupinių surinksiu.**
Einu numigt. “Viskas ir taip be galo. Kaip savivaldybėje pas biurokratą eina šniūrais virtinės baronkų supuvusių.”
- Aš nežinau, ar Vilniaus naktinis gyvenimas yra vertas mano makiažo.
- Aš nežinau, ar Vilniaus naktinis gyvenimas vertas net mano lipimo iš lovos.
Negaliu apsispręsti. Niekur nenoriu, bet namie sėdėti irgi negaliu. Šiaip tai reiktų pasėdėti, nes reik pasimokyt. Tačiau šito daryti aš irgi nenoriu. Lįst lauk? Bet ar verta? Mūsų kaimelio naktinis sušiktas gyvenimas jau nebegali manęs nustebinti. Viskas ten jau seniai pažįstama ir matyta. Aš noriu kažko naujo. Ir tai ne tik nauja drabužių siunta.
O man reikia rūbų. Kaip tik šiandien žiūrėjau nuostabų filmą – “Young People Fucking”. Ahaha, koks juokingas! Rekomenduoju. Iš pavadinimo turėtų būt aišku, apie ką jis. Apie jaunus ir iškrypusius nevykėlius. Totalus LOL’as. O mes dar skundžiamės…
Grįžtant prie postų apie seksą… Man juk celibatas. Negaliu kalbėti apie tai, ko vengiu. Aš esu traumuotas žmogutis, hahaha.
“O aš visada galvojau, kad esi kekšė, sūka, narkomanė, eini na levo, su visais duodies ir t. t.”
P.S. Dar vis jaučiuosi nekalbi ir neturiu nuotaikos rašyt ilgų postų. Soriuksas.
“Tu gal pavalgyk. Nes tavo smegenims ryškiai trūksta maisto.”
Nekalbi aš šiandien. Vakarykštis dialogas:
- Per gerai mane pažįsti. Aš noriu būt nenuspėjamas it fantomasas.
- Nušok nuo tilto – nustebink mane.
Vis mane vargina tas jaunimėlis. Kiek galima kartoti: klubas pasilieka teisę neįleisti nepageidaujamų ir jaunesnių nei aštuom antrų gimimo metų asmenų. Nes Lietuva nuo kitų metų nustojo gimdyti princus.
Dar vienas (geresnis):
Ahahaha. Ką rimtai nezjbs? Taigi čia tik pokštai. Bernų levumas – visai ne centimetruose, o… negaliu sakyt kame. Nes tokias temas plėtoti man būtų paprasčiausiai per vulgaru.
“Man patinka graikiško tipo vyrai. Nu, man – gražu: Atėnai, Troja, Sparta, šikna.”
O man vyrai visai nebepatinka. Moterys – irgi, jeigu ką. Beje, pastebėjau, kad būnu nelaiminga kas antrą dieną. Vakar viskas buvo nuostabu. Bet jau yra po vidurnakčio.
Atsiminiau savo seną svajonę – atidaryti manekenių (tiksliau, lieknų ir liekniejančių žmonių) kabaką. Šiai nuostabiai idėjai mane įkvepė AŠ. Nes atvarai į kabaką ir nori suėsti ką nors mažo. Paskaitai, paskaitai – nu ir nieko nėra. Nebent sriubą kokią gali imti. Bet aš galbūt nenoriu sriubos, o noriu vieno kąsnio sumuštinuko. Tai kur man jį gauti? Manekenių kabake!
Dar kažkada su draugu galvojome apie “Omleto barą”, bet aš manau, kad “Manekenių kabakas” turėtų daug didesnį pasisekimą. Sudaryčiau zjbs meniu ir nurodyčiau kalorijų skaičių. Skubantiems pasiūlyčiau greitus ir skanius pietus – kavos plastmasiniame puodelyje išsinešimui. Kabakui sukurčiau reklamą apie kaimiečius, valgančius vėdarus su šaltibarščių padažu ir MADINGUS BEI GRAŽIUS žmones, ėdančius lašišos suktinuką (vienaskaita).
Tai va. Kas čia dar naujesnio pas mane? Oras pagaliau atėjo į protą. Nusipirkau džinsus per seilą. Liko gauti batus ir maudymuką. Ir atsikratyti tų prakeitų love handles. Nes aš nematau jokios meilės juose. Ne sexy totaliai. Fū. Beje, turiu tas rankenas visą gyvenimą, bet kažkodėl tik dabar sugalvojau, kad man jos trukdo gyventi.
Iš pažiūros malonus mane pažadinęs rytinis skambutis pakenkė mano psichikai nesugrįžtamai. Tiesą sakant, aš vos neįsivariau infarkto, tad prie kavos puodelio teko pasiimti širdies lašų. Vietoje šokoladinio sūrelio.
O buvo taip. Vakar aš ėjau į pokalbį dėl darbo ir tas pokalbis man pasirodė gana sėkmingas. Tačiau pasiūlytos šaibos manęs per daug nesužavėjo ir aš dar ilgai svarsčiau, ką teks daryti, jeigu priims. Nes juk puikiai žinojau, kad krūvis vis tiek bus didesnis, negu žada. Visada taip būna. O ir sugebėjimų jie pageidauja nemažai. “Į tokias vietas visada būna labai didelis konkursas” – sako man ta ponia. Viską gerai apgalvojusi nutariau, jog JEIGU KĄ, PASIRAŠAU DIRBTI UŽ JŪSŲ SKATIKUS. Gi dabar krizė – kiti daugiau nepasiūlys tikriausiai. Tačiau šiandien, kai mane pakvietė antram pokalbiui, aš išgirdau kažką baisaus. Paaiškėjo, kad malonioji ponia vakar nežymiai suklydo. Jie moka ahahahahahaha DVIGUBAI MAŽIAU, negu sakė prieš tai. Gavosi apverktinai juokinga suma, dėl kurios net kojos iš lovos kelti neverta. Ką jau kalbėti apie babkes, kurias išleisi transportui ir kasdieniam makiažui (o gal krizės akivaizdoje reikia vaikščioti pėsčiom ir nesidažius?) ir kokį šokoladuką retkarčiais pietums, kai pataupai. Nes nu bl*t kasdieną tai negalėtum sau to leisti, žmogus. Bet įtariu, kad į tą vietą vis vien atsiras koks nors nemokamai arti pasiryžęs kaimietis, nes “jam mama neduoda ir tiek”. Bet aš tai jau tikrai nedirbsiu už porą batų per mėnesį, jei tie batai – ne Jimmy Choo.
“Reikėjo sakyt – MAN ANT TAKSO NEPAKAKS VAŽINĖTI, NES PASTOVIAI VĖLUOJU.”
Cha cha cha. Nu rimtai. Šiaip aš esu punktuali, bet į miestą dažniausiai važiuoju taksu, nes apsimoka. Gi laikas – pinigai. O ir komfortas – labai svarbu. Ir šiaip atpigę jie šiuo metu. Man iki centro koks čyrikas-dvylika gaunasi. Be to, nevarinėju gi kasdieną. Nors neabejoju, kad pradėjusi dirbti naudočiausi taksi firmų paslaugomis dar dažniau.
“Grįžtam atgal į gūdžius tarybinius laikus. Gal talonai maistui dar grįš. Mačiau akciją kiaulės lašiniams.”
Kažkodėl siaubingai užsimaniau verkti. Einu ta proga pamiegosiu. Kaip tik šią valandą planavau aplankyti univerą, bet po tokio kultūrinio šoko ir asmenybės krizės paūmėjimo mane tiesiog suparalyžiavo. Reikės paduot į teismą – gal duos kokią išmoką už šią traumelę.
Kiek man pasiūlė, geriau nutylėsiu. NES GĖDA NET IR SAKYTI. Galite paspėlioti ir pasidalinti patirtimi komentaruose. Noriu emigruoti. Bet reik pabaigt bl*t tuos mokslus. Eina nx viskas. Ir mane jau tikrai dapiso bet kokia nemokama veikla, kuria aš pastaruoju metu buvau užsiėmusi. What for??? Einu naxui.
Vakar naktį “Gmaile” skaičiau senus mamos laiškus. Nu kaip senus. Poros mėnesių senumo. Laiškuose ji man siunčia įvairias studijų programas užsienyje su prierašu “nu o gal čia nori? o gal čia? būtinai pasižiūrėk – gal ką nors išsirinksi.” Aš net nepažiūrėjusi, kas ten rašoma atsakydavau, kad NIEKO TEN GERO IR AŠ NIEKUR NENORIU VAŽIUOTI. O dabar galvoju, kad galbūt visgi reikėjo jos paklausyti, nes pagaliau aš sulaukiau dienos, kai noriu dingti iš čia. Ir kuo toliau. Bent jau trumpam. Šitas miestas jau nebegali manęs nustebinti. Man jau stogas važiuoja nuo visko. Nusibodo gerti tuos pačius gėrimus tose pačiose vietose su tais pačiais lopais (iš anksto perspėju draugus, kad lopais vadinu ne juos). Mokytis man neįdomu, darbų nėra, naujų įdomių žmonių sutikti praktiškai neįmanoma. Kaimelis, vienžo. Aš neįsivaizduoju kaip įmanoma gyventi kur nors Kretingoj ar Šiauliuose, jei jau Vilnius toks mažas. Sako man kažkas – “tu gal rašyk”. Nu, bandau, bet šūdas gaunasi. Iki pateikto termino kažką galbūt ir išvemsiu, bet įtariu, jog vemalą teks pasilaikyti sau.
“Bus knyga – bus ir batai. Nebus knygos – bus beržinė košė ir narkotikų embargas.”
Cha! Kaip mane suemė juokas ką tik. Rašiau pusiau depresovą įrašą, kai staiga sulaukiau malonaus skambučio. Ir kažkaip nebėra reikalo to įrašo tęsti. Dabar svarbiausia – įgyvendinti balandžio pabaigos planus, nusipikrti gražius batus ir šmutkių keletą, išlenkti taurelę vakare ir pripisti kokiam naujam eiliniam daunui (jei tokių dar liko) protą. Savimeilės auginimo tikslais. Ak, kaip man trūksta pasitikėjimo savimi! Ir kaip mane vargina tas kuklumo perteklius. Gero savaitgalio!
“Mano karalaitė nori miego ir kažkoks nuobodus akiniuotis jai kelia žiovulį. Kaip jis drįsta būti toks nuobodus.”
Šiandien vakare mane kankina kiek depresovos nuotaikos. Visų pirma, tai jos ir negali būti geros, kai tau skauda galvą, ar ne? Rytoj (t. y. šiandien) jau penktadienis ir aš sugalvojau, kad būtų visai smagu (?) nors kartą gyvenime šią dieną praleisti namie. Juolab, kad nevyksta jokie stebuklingi tūsai. Kita vertus, kas geriau mažina stresą negu taurelė degtinės? Va, va, būtent – niekas. Bet iš tikrųjų tai labiausiai norėčiau išleisti kokį vieną kitą milijoną šaibų šūdams, o tada nuvaryti į kokią kelionę ir ten išleisti dar vieną milijoną. Man puikiai tiktų kuris nors Europos didmiestis.
Taip pat pastebėjau, kad žiauriai tingiu mokytis.
Dar blt tos sup*stos laižymosi viešose vietose šventės artėja. Ajajaj – kaip miela. Apsišikti galima. Šiemet per šią popierinių širdelių šventę aš būsiu vieniša. Nes niekas manęs nemyli.
O tai reiškia, kad nešvęsiu ir net nenueisiu romantiškos vakarienės, nekalbant jau apie savaitgalinę kelionę į kokią ramią vietą (viešbutį pvz.). Teks nuobodžiauti.
Beje, aš labai mėgstu pažaisti su “Facebooko” grupsais ir štai šiandien atradau vieną tokį:
“Geras laikas, prabangus kailiniai, ekspresyvus vyrai, tikri perlai, juodos chanel style suknutes,chanel pudra, sodrus vynas, aukstakulniai, shotukai ir sortukai, andriai ir audriai, prabangus suniukai,vokieciu gatves butukas, nuotraukos nuo rankos, vip baliai, keliones su…., vairuotojai, gerbeju pulkai, invino vynas sielai, rene midijos, non limited kreditines korteles, ypatingieji sarasiukai ir dar daug daug tikros prabangos…”
Pasak patikimų šaltinių, visa tai jau yra kažkur girdėta – “fu, kopijūnės kažkokios”. Ar tik kai kas (nevykusiai) nekopijuoja mano beloved “Turto ir prabangos”? Galvoju – idėja gal ir pusė bb, bet plagijavimas ir pats aprašymas, tai Viešpatie apsaugok. Bet kadangi Viešpats tikriausiai nė neegzistuoja, tai nebuvo kam ir apsaugot.
RSS SRAUTAS
Kaip tik šiandien žiūrėjau nuostabų filmą – 
