VILNIUS

2011-06-25 | 12:24 | This is the life
25

Pastebėjau, kad Vilniuje, jei užsidedi per didelę vyrišką striukę ar kokį neįpareigojantį bomž-stail apdarą, kaip mat PRIVALAI jaustis xujovai, NES KAIP GI TU ČIA DRĮSAI TAIP APSIRENGTI IŠEIDAMAS Į TOBULO MEIKAPO IR VERIMODNOS / BERŽKOS / KT. HIGH STR ŠŪDPARDĖS PODIUMĄ? Kalbant apie šūdus, Vilnius vis tik turi pliusų. Lyginant su Amsteriu ar LOLdonu, Vilniuje man vidurius leidžia gerokai mažiau. Čia tikriausiai dėl to, kad vandenukas tėviškės kranuose – PAC GERIAUSEZ.

“Sūpynės” buvo puikios – šitą mes visi žinom. Tačiau grįžus į sostinę NULIŪDAU NET. Žmonės išmirę – sėdi arba Nidoj, arba emigracijoj. Karštas oras, apie kurį prieš mėnesiuką sklido TOOOKIOS legendos, jau seniai išgaravo. Šildo tik mamos kibiniukai. Kažką neblogo sinoptikai žada ateinančią savaitę. Tikiuosi nenuvils manęs – noriu gi į podiumus išeit su sijonu ar kažką. Nežinau, nežinau – kažkaip viskas man graudu. Ir dar košmarai sapnuojasi. Ir pas dantistą reikia. Net alkoholis nebemielas. Gal todėl Vilniaus gatvėmis vaikštau tokia šuganūta? Nebeišgirsi to žymaus arkliško Evelinos juoko.

Nu, ok. Kas čia dar mane kamuoja?

Kilogramai stovi vietoje. Užpakalis prastai laikosi. Įdegio nenusimato. Nagų lakas nebedžiugina. Tikiuosi, numirsiu ne iš nuobodulio.

Dūra yra dūra

2010-02-07 | 18:59 | Gyvenimo tiesa
07

Kiekvieną mielą dieną atsitinka kas nors negero. Nebūtinai kas nors rimto, turiu omeny smulkmenas. Kaip smarkiai dėl tų smulkmenų parinamės, labiausiai priklauso nuo mūsų tuometinės psichologinės būklės. Kai mūsų galva neturi sveikatos sutrikimų, per daug dėl šūdų nesijaudinam. Tačiau kai esame įsijungę “mielų traumuotų žmogučių” mood’ą, apsiverkti būna kak raz pliunut’.

Nesu didžioji ašarų mėgėja, tačiau turiu kitą problemą – parintis dėl kiekvieno šūdo. Pvz., jei ryte man pasakys kažką nemalonaus, apie tai galvosiu visą dieną. Graušiuos, kankinsiuos, nervinsiuos, negalėsiu susikaupti ties kitais dalykais. Jeigu įvykęs šūdas yra kiek didesnis už kasdienį medium šūdą, parinsiuos mažiausiai SAVAITĘ. Liūdniausia, kad visokie šūdeliai nutinka nuolat. To pasekoje, VISĄ GYVENIMĄ GYVENU STRESE. Niekada nebūnu laiminga. Niekada nebūnu viskuo patenkinta. Aš tiesiog nemoku džiaugtis. Kai nutinka kas nors gero, pamirštu tą po kokių 10 min. Kai nutinka kas nors blogo, kankinuosi dienų dienomos.

Kaip padaryti, kad būtų atvirkščiai? Kaip amputuoti prakeitą sąžinę?

Visada galvoju – vat pasieksiu TĄ, tai busiū laiminga (kaip minimum patenkinta). Ir niekada taip nenutinka. Pasiekiu TĄ ir… man vienodai rodo. Nes atsiranda milijonas kitų TŲ, kurių man staiga pritrūksta iki laimės.

Jei manęs paklaustų – ko tau trūksta iki laimės? Atsakyčiau – to, to, to, dar to, ir vat poros tų. Bet aš jau iš patirties žinau, kad nifiga man tai nepadės. Ir aš tikrai neturiu omeny batų ir pan. – kad anie manęs nedžiugina, išsiaiškinau JAU PERNAI.

Man čia kažkada aiškino, kad tik kaimiečiai lengvai pasitenkina ir jiems nedaug reikia. Atseit jiems gerai kaip yra. Ir jie nenori gauti daugiau. O vat štai mums niekada negana – dėl to ir kankinamės.

Akivaizdu, jog kaimiečiai yra šios situacijos debilai ir neišmanėliai. Tačiau tie neišmanėliai – bent jau laimingi.

“Nežinau, kaip laimėti tokią beviltišką šachmatų partiją. Čiuju, pisti iš figūrų ir lentos į veidą, sužerti ir pabėgti.”

2009-12-29 | 23:29 | This is the life
29

Kaip ir kas mėnesį, kaip ir kas savaitę, kaip ir kasdien… MANE VISKAS NERVINA. Aišku, dabar prie visko prisideda ir nuostabūs iš už lango sklindantys garsai – statybininkų hardkoras. Persiprašau, spydkoras. Bandau išgirsti bent vieną savo protingą mintį, bet man nesigauna, nes protingos mintys – per tylios. Lieka tik tos durnesnės.

Naujųjų metų atėjimas į namus (kurie yra ne mano) mane veikia neigiamai. Visi planuoja, į kokį čia geresnį tūsą nuvaryti, nes atseit gi pagrindinis metų balius – neduokdie, per mažai nusigersim. O man taip liūdna ir visai nerūpi, kur aš švęsiu. Greičiau jis praeitų. Man liūdna, nes kaip ir kasmet, būtent švenčių laikotarpiu, vargšą kaimo žmogų aplanko apmąstymų metas. DURNŲ APMĄSTYMŲ METAS. Lyg niekur nieko, aš pradedu svarstyti apie visokius gyvenimiškus šūdus. Kaip kokia Visagino kaimietė (jei esi iš Visagino ir skaitai šį blog’ą, skubu Tave pasvekinti – esi viena iš nedaugelio ano rusyno išimčių).

Kas gi įeina į “gyvenimiškų šūdų” sąvoka? Na, tokie briedai, kaip KUR AŠ ESU IR KUR NORIU BŪTI (kalbu apie vietą gyvenime, o ne savo storos šiknos lokaciją) IR KĄ GI MAN BLET PO GALAIS DARYTI? Kad būtų mol geriau. Ko aš noriu iš savo gyvenimo ir kur man gauti babkių, kad lengviau būtų tuos norus pildyti. Aš pvz., norėčiau visą gyvenimą daug keliauti, kad niekur niekada nenusibostų. Visur man yra namai. Vietos, darbai, pramogos ir kiti dalykai turi tendenciją užpisti. Žmonės, beje, irgi užpisa. Pati norėčiau kitų neužpisti. O mane suptų neužpisantys. Nes kai jau labai užpist pradeda, tai ir užsipist galima.

Taipogi norėčiau būti kuo labiau nepriklausoma nuo kitų žmonių. Dabar, deja, negalėčiau pasigirti nepriklausomybe – tai man varo siaubingai nepakenčiamą depresą. Aš stresuoju ir stresuoju kasdieną. Man net nereikia rimtos priežasties stresui. Mano nervai ant tiek ištampyti, kad iš kiekvieno šūdo aš padarau gyvenimo tragediją. Ir baikit Jūs nx taisyt tuos kelius man po langais, po galais. Esu supista vėpla ir nuolat padarau kokią smulkią nesąmonę. Arba pasakau. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu šnekėti nesąmoniu ir daryti klaidų. Aš negaliu sau to leisti. Mano reikalavimai sau yra ant tiek aukšti, kad aš neleidžiu sau padaryti nė menkiausios klaidelės. O jei jau padarau, tai graušiu save apie tai visą gyvenimą. Ir po penkerių metų aš su įsivaizduojamomis ašaromis akyse prisiminsiu tokį šūdą kaip pvz., “per garsiai nusižvengiau troleibuse”. Ir graušiu save “kaip tu taip galėjai, kvaile?” būdu. Nors tokios mano “klaidos” net norėdami neatsimintų nei bendrakeleiviai, nei pats ponas Dievas… Ir baikit drožt tuos kelius, kartoju dar vieną kartą. Arba iškviesiu jums psichologais prisimetusių teroristų būrelį. Tankuose.

Kažkada, kai nusprendžiau, kad Vilniuje parkių man jau pasidarė per daug, sumąsčiau, kad gal jau metas pizdint į naują miestą ir neturėt suspistos praeities. Čia dar neprisišikau, bet manau, kad tai tik laiko klausimas. Nors gal aš ir klystu. Ne, aš niekada neklystu. Vėpla ir Niujorke vėpla. Mano atmintis per gera. O mano gėda amžina. “Gal Jūs, vaikeli, nepakankamai šniojate? Pagalvokite gerai apie tai.” Na, na. Atchodų aš nenoriu irgi.

Mano galvoje – per daug minčių. Durnų minčių. Tokie kiekiai informacijos ir problemų sprendimai toli gražu nelabai telpa toje galvelėje. Žandai šioje vietoje pasitarnauti nesiryžta. Mane užpisa svarstyti. Aš noriu daryti. Aš vis kažką renkuosi. A arba B. O gal C. Sakot turit ir D? Mmm, įdomu, įdomu. O jei paimčiau B, tai gal galėčiau jį sukombinuoti su C? Krč, užsiparinu ir neišsirenku nieko. Nes nieko nedaryti – lengviausia. Aš noriu į Niujorką.

Mano kvailu įsivaizdavimu, būtent ten būčiau laiminga.

O gal aš tik prastai išsimiegojau šiandien?

Šiandien Evelina pikta

2009-11-30 | 06:27 | This is the life
30

Aš tooooookia nelaiminga! O Dieve, Dieve. O Dieve, padėk! Visada mes tampame pamaldūs ir atsimename jėgas “iš anapus”, kai tik nutinka kas blogo. Aišku, Dievas nebus toks malonus ir tuoj pat neatsiųs man pinigų maišo kaip išsigelbėjimo. Oi, kaip man reikia daug pinigų!

Kas konkrečiai nutiko, negaliu pasakot, bet vis tiek patarkit, ką daryti? Jūs gi tokie protingi.  Tikiuosi, parašysit ką nors gero… O aš tuo tarpu pamiegosiu.

Why me, blet, why me? Klausimas “advanced” blog’o skaitytojams: o ką Jūs darytumėt, jeigu Jus mylėtų žmogus, kurio Jūs nekenčiat ir net baisiausiame košmare tokio nematėt? Na, taip. Viena vertus, tai – geriausias įmanomas kerštas… Kita vertus, man kažkokių dišovų kerštų turbūt paprasčiausiai neužtenka. Kai pagalvoji, kaip nemandagu yra nekęst kažko, ar ne? “Tokia graži mergaitė, o taip negražiai pizdyt…” Jo, jo. Prašau manęs tik netrivožyt’ dėl negražaus žodyno. Nes eisit nachui iš kur atėję. Pėsčiomis.

O mano draugai, kodėl Jus manęs neapkabinat sunkią akimirką?

Bandau išgirsti, ką man sako moteriška intuicija. Ta sūka dar niekada manęs nenuvylė. Jau šį savaitgalį taip pavarė, kad JĄ JIBŲ (ačiū Dievui, LITERALLY), kaip pasakytų tėvas.

Dar vienas dalykas – ant kiek neprotingas turėtų būti žmogus, išdrįsęs įsimylėti kitą žmogų be jo raštiško leidimo? Va šitas tai man nedaeis niekada. Čia gi DRAUDŽIAMA! NE LE GA LU. Nepaprašydamas leidimo parodai nepagarbą kitam žmogui bei Lietuvos Konstitucijai. O jau ant kiek manęs negerbia, tai čia net Dievas nepadės. Drįsta man akis drąskyt kaip šuniui su tais savo “jausmais” (pf). Tu mane skaudini. Oi, kaip tu mane skaudini! Oi, oi! O tu gydyk savo galvą ir uždaryk burną, kai ėdi. Ir taip gyvenimo nėra, tai dar blet įstatymų žmonės nepaskaito. Kur ritasi tas pasaulis, tai ją jibų. Smegenų bomžai. Die.

Sorry.

“Alga puošia žmogų.”

2009-09-30 | 04:14 | Šiek tiek info apie mane
30

Man taip norisi tapti PRETTIER ir SMARTER. Net ne tai, kad SMARTER… Tiesiog mane užpisa, jog kartais (t. y. beveik visą laiką) aš mėgstu act like DEBILĖ. Not serious at all. Visokios durnos minos, žvengas ir blevyzgos. Prisisšnekėjusi nesąmonių, patiriu siaubingą gėdą ir negaliu užmigti. KĄ GI MAN DARYTI, DRAUGAI?

Na, o dėl PRETTIER, tai reik paprasčiausiai kažkaip prisiverst daugiau laiko skirt sau. Na, taip, aš nusilakuoju tuos nagus visada, skutu kojas beveik kiekvieną fucked up dieną (NX, KAIP NEKENČIU) ir taip toliau, bet aš pvz., nesportuoju, tingiu naudot plaukų balzamą (kiekvieną kartą AŠ KAŽKUR LABAI SKUBU, bet po to greičiau vis tiek nesigauna, nes remontuoju supjaustytas iki kraujų kojas), dažnokai išdrįstu nueit miegot su makiažu, o mano mityba – irgi tokia SO SO (daug kavos, cukraus, druskos, tai sveikai, tai šūdas totalus). Kosmetologė kiekvieną kartą mane gydo nuo veido dehidratacijos. Pagydo, bet po kiek laiko – apiat dvacat piat. Taip pat minėtina, jog nesu labai darbštus žmogus, kas reiškia, kad milijardų neuždirbu. Vadinasi, neturiu pakankamai pinigų rūbams. O tai manęs irgi nepuošia ir negražina…

What’s your favorite food?

2009-08-07 | 03:42 | This is the life
07

Šiandien per vieną dieną mane aplankė net du žvėriško alkio priepuoliai – ryte (kai atsikėliau, švelniai tariant, pachmielinga) ir naktį (nu, nes naktį geriau eina visada).:D Ryte apžiūrėjusi šaldytuvą iš visų pusių (ir jo turinį, aišku) supratau, kad potencialių mano išbadėjusio skranduko gyventojų ten NĖRA. Tačiau mano žvitri akis netyčia pamatė kiaušus, kas reiškė, jog šiandien išaušo OMLETO DIENA.

Aišku, džiaugsmas mane aplankė per anksti – “kruopų stalčiuje” nebuvo miltų. Užtat man pavyko rasti grikių, ryžių, makarų, “Nordic” košių ir… DŽIUVĖSĖLIŲ. Juos ir panaudojau.:D Nu, ką aš žinau, skonis nelabai skiriasi nuo miltinio omleto, tik kepa jis kažkaip nerangiai. Bet juk ne svečiams gaminau (ta prasme, lygaus nelūžtančio blyno man išgauti nepavyko)… Dar į patiekalą dėjau brokolių, pieno, druskos…

Krč, mirštu iš bado. Einu agurko. Bet labiausiai dabar norėčiau savo all time mėgstamiausių patiekalų:

“Twix’as” – mano mėgstamiausias šokoladinis batonėlis nuo pat vaikystės. Pamenu, tais laikais, kai pinigais buvo laikomi kažkokie ten talonai, tėveliai pirkdavo sau “Snickersą” arba “Marsą”, o dukrelė pageidavo dviejų “Twix’o” pirštelių. Daugelis sako, kad “Twix’ai” yra labai saldūs. Taip netgi rašo šokoladukų review’vų blog’e (apie mano naująjį favoritą – “Twix White”): “I haven’t had a Twix in a good while, and I’d forgotten just how sweet they are. I certainly couldn’t manage the second bar.” O man tai jis toks geras!!! Kaip ir tas senas. O gal net geresnis… Ir kas sugalvojo, kad šokoladai neturi būti saldūs?

Man labai patinka daržovės. Jų turi būti kiekviename mano ėdamame patiekale. Žalios, virtos, troškintos ar marinuotos – man nėra jokio skirtumo. Tačiau rugštus daržovių marinatas visada yra laukiamas mano lėkštės svečias. Na, ir saulėje džiovinti pomidorai (gaila, kad realybėje jie primena papuvusias rausvas kojines aliejuje).

Jeigu pietauju kavinėje, 8 iš 10 kartų aš užsisakysiu kokią nors trintą sriubą (grybų, pomidorų, špinatų – kitokių nedaug kur ir duoda pas mus). 1 iš 10 kartų aš imsiu salotas (dažniausiai graikiškas arba Cezario – žodžiu, nieko originalaus). O dar vieną likusį kartą aš nuspręsiu paimti ką nors NAUJO. Pvz., kokią apkepėlę, kuri nuotraukoje primena omletą (šitokios asociacijos man žiauriai imponuoja). Žodžiu, labiausiai mėgstu sūrius dalykus: sūrius, alyvuoges, čipsus… Beje, jeigu eičiau į pasimatymą su kokiu galantišku jaunuoliu, trintos pievagrybių sriubos greičiausiai neimčiau. Mat ji primena vėmalus. O tokie dalykai nelabai tinka prie mano veido. Prie mano veido neblogai tinka KOKTEILIAI.

O čipsus stengiuosi pirkti mažais pakeliais, nes neturiu jiems saiko.

Apetito apmažinimui žiūrinėju: http://www.uglyfood.com/

“Svarbiausia, kad nesibaigtų babkės. Baigsis babkės, baigsis ir afteris.”

2009-06-26 | 17:23 | This is the life
26

“Tokiems atvejams geriausia yra dirbti banke – prie pinigų saugojimo.”

Negali būti, bet pasirodo, kad šiandien VĖL :( yra penktadienis. O man skauda kojas dar nuo Joninių. Vos jas pavelku ir kur benueičiau, reikalauju kėdžių. Kaip jau supratote iš laikinos “tylos – geros bylos” mano blog’e, Jonines atšvenčiau visai neblogai. Todėl šiandien lieku namie.

- Kaip man sumažinti savo potraukį nesąmonėms?
- Skaityti knygas.

- Labai vykęs afteris gavosi.
- Tai jo. Matosi, kada grįžai namo.

Po dviejų parų. Nei daug, nei mažai. Nu, bet kartais gi reikia profilktiškai pjūvtelti – sąžinę nuraminti. Aišku, jei tik leistų sveikata ir kašyliokas, pjaučiau sau visą gyvenimą cigės nepaleisdama iš rankų. Kiek prisimenu, pertraukos tarp rūkymų buvo trumpesnės, negu laikas, kol spėji vieną cyzą surūkyti. Bet dabar jaučiu nerūkysiu iki pat Sibiro. Labai įdomu, kaip man ten seksis. Tikiuosi, grįšiu pakūdus ir pajuodusiais paakiais. Vakar kaip tik gėriau “Zoe’s” su tokiais sibiriečiais (grįžau namo per pietus po visų balių, o tada vakare dar mažumėlę pratęsiau – NE IŠ GERO GYVENIMO TAI), kurie iš mano Sibiro pažįstamų vardų nusprendė, kad man tas turėtų pavykti.

Picture 24

- Tavo poreikiai apstulbintų net Rokfelerį.
- Kodėl? Aš tik noriu afterinti lovoje visą gyvenimą.
- Nu, bet tai užsimanysi kokio šūdo. Arbūzo, pavyzdžiui. Atsigerti ir parūkyti. Tada šniaukuros. Ir paehali.

“Jeigu neišeis man šitie kukuliai, aš turbūt klimpsiu į depresą.”

2009-06-08 | 15:42 | Šiek tiek info apie mane
08

Atsikėliau, nuėjau į dušą, persirengiau, pavalgiau, pasėdėjau prie kompo ir… atgal persirengiau į pižamą. O tada vėl įlipau į lovą. Skauda gerklę ir galvą, laužo kaulus. Bet labai gali būti, kad kaulus ar tai raumenis (neskiriu aš) skauda nuo vakarykščio sporto. Nes vakar aš kaip tik labai gerai pavariau ant savo kambario grindų. Man net atrodo, kad užpakalis susitraukė (!). Čia gal negerai? Mano akimis žiūrint, tai aišku, kad gerai. Nes gi kuo mažiau, tuo man gražiau. Bet vis tik užpakaliai ir pan. skirti ne asmeninei, o kitų žmonių pramogai. Dėl to kartais netgi pasidaro neaišku, į kurią pusę tuos dalykus reiktų tobulinti.

picture-27

Iki galo taip ir nesupratau, kaip veikia tie šiknos pratimai. Nes kažkaip teko girdėti, jog toji kūno dalis nuo sporto ima labiau atsikišti ir sustangrėja. O štai kiti sako, jog ji paprasčiausiai sudžiūna lyg saulėje džiovinti lašiniai. Tada sumažėja jos apimtis (o kokia apmtis – tobuliausia?), atsikišimo kampas ir celiulitas (irgi neblogai). Tai kaip ten iš tikrųjų yra ir kaip yra geriausia?

Dienos citata. Poilsis.

2009-05-22 | 03:03 | Citatos ir dialogai
22

” Aš pavargau nuo poilsio – man reikia pailsėti.”

Konclagerio miegas

2009-05-20 | 00:10 | This is the life
20

Kiek laiko aš buvau dingusi? Parą? Daugiau? I was recovering from my bipolar disorder but now I am finally back for goooood.

“Sek mintį, nes lupsiu skūrą. Ir iš viso – ką tu dabar veiki? Kodėl neateini pas tėvą su maisto prikimšta pintine, iš kurios kyšo vyno butelio kakliukas tau? Noriu tave nufilmuoti išlipančią iš autiko ir mojančią skarele. Žiurke, blt, kodėl tu nepadarai TO? Tau atostogos kam duotos? Nepisk čia tik erazmusų man.”

Niekaip negaliu suprasti vieno dalyko. Kodėl, kai pageri mieste ir jautiesi vidutiniškai (nu taip pakenčiamai – nelabai stipriai) girtas, grįžus namo staiga tampi mėsinių galvijų tvarte prisigėrusia kiaule? Čia gal dėl to, kad viešumoje tave supo atspindį veidrodyje primenantys gyvuliukai, su kuriais visai neblogai sekėsi rasti bendrą kalbą. Skirtingai nei namie su kokia motina, kuri sako, kad mirsi nuo alkoholizmo “kaip neseniai padarė mūsų kaimynas trimkažkelerių metų”. Aš net nebuvau girta (nu, beveik). Tik labai smirdėjau cigaretėm (kažkaip norėjosi rūkyt vieną po kitos). Nu, ir kas čia tokio? Juk visi normalūs jomis smirda. Bet baisiausia yra tai, kad po tų degustacijų negalėjau naktį užmigti, nes mane kankino senas VISŲ draugas PACHMIELAS. O keltis tai šeštą turėjau. Nes aštuntą valandą manęs laukė labai svarbūs reikalai bei už tarybinio prekystalio sėdinčios siurbėlės (pinigų ištroškusios paštininkės).

Per stebuklą sugebėjau trumpai numigti ir netgi susapnuoti porą nesąmonių (kurias atsimenu kaip niekad gerai). Veiksmas – manau, kad tai buvo Šiaurės Amerikos Kordiljeros. Aš stovėjau kalno viršūnėje (apačioje – labai gražus vaizdas) ir niekaip negalėjau nusileisti, nes bijojau aukščio ir buvau įsitikinusi, kad mirsiu, jei žengsiu bent vieną žingsnį tais baisiais laiptais. Bet likti viršuje negalėjau, nes apačioje turėjau kažkokį mytą ir tas žmogus man jau skambino, kad paskubėčiau, nes liko penkios minutės iki sutarto laiko. Buvau įsitikinusi, kad nespėsiu, tačiau netrukus mane išgelbėjo kažkoks vyras (±30 m.). Su taksu jis nuvežė mane apačion (kodėl pati takso nesugalvojau išsikviesti – neaišku) pas (ahaha) kitą vyrą (irgi panašaus amžiaus), su kuriuo ir turėjau susitikti. Tada aš atsisėdau ant bordiūro ir pamačiau, kad iš mano leškos bėga kraujas. Tai buvo panašu į uodo įkandimą. Rankinėje susiradau servetėlę (balta servetėlė buvo iš kažkokio kabako, nes ant jos puikavosi raudonas kavos firmos logotipas), su kuria vėliau nusivaliau kraują. Murziną sėrvetėlę padaviau vyrui. Nepaisant to, kad servetėlė buvo kraujuota, jis ja nusivalė savo prakaituotą kaktą (lauke buvo karšta). Man buvo keista, kaip jam ne šlykštu. O tada aš atsikėliau anksčiau už žadintuvą.

Pasak internetinių sapnininkų, žaizdos, kraujas ir uodai reiškia ligas, o stovėjimas kalno viršūnėje – pergalę. Bet aš iš šito sapno norėčiau išpešti daugiau info.

pagetop

  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Senas BLOGas

  • Čia
  • Prašom laikinti

    Maistas Ausims on Facebook
  • Twitter

  • Follow Me on Pinterest