Jėzus ir papai

2015-03-10 | 06:26 | Inner city life
10

2015.03.09.

Manęs jau nebestebina Google reklamos apie Jėzų. Visur jos – po penkias skirtingas viename straipsnyje. “Jau yra mokslinių įrodymų, kad Jėzus gyveno. Skaityti čia.”, “Ateik į doros kelią. ~Bažnyčios adresas~.”, “Jesus will save you. Just one click away.”

Na, kadangi krikščionybė šioje šalyje, palyginus, atsirado gana neseniai, tai kaip ir nieko keisto, kad kol kas ši religija čia yra kiek atsilikusios formos. Švelniai tariant. Daug ką pasako ir tai, kad kiekvieno padoraus (vertimas: prie mokslo ar pinigo / knygų mačiusio) žmogaus atsakymas į kokį rūpestėlį neabejotinai bus kažkas tokio: “You just have to pray to the dearest lord…” Pray ir viskas bus OK! Kaip viskas paprasta!

Tie patys žmonės tau, baltajam, prisistatydami būtinai pasigirs, kad jie yra katalikai (arba liuteronai). Na, kaip ir baltieji jiems atnešė šitą šviesą į gyvenimus kažkada, tai matyt, galvoja, kad kiekvienam europietiškos išvaizdos individui taip padarys geresnį įspūdį. Daugumai turbūt ir padaro, nes vis tik tie, kas lankosi Papua Naujojoje Gvinėjoje, dažniausiai yra kokie nors misionieriai ar kitaip su krikščionybės propaganda susiję žmonės. Na, gal dar kokie daktarai ar su mokslu susiję. “Most people come here with a purpose” – sakė mums taip. Niekas negali patikėt, kad mes esam tiesiog turistai, o ne kokie researcheriai ar daktarėliai. O jei jau patiki, tai stebisi, kad keliaujam be grupės ir dar pavarinėjam vietiniu transportu kartais. Beje, reiktų nepamiršti, kad religija ir šūlia yra BFFs šitoj šaly, tad net ir nereliginiai dalykai vis tiek veda prie jos. Važiuoju su vairuotoju, rodo jis man miesto hailaitus: “Post office. Gas station. Catholic school.” Paklausiau, ar yra mokyklų, nesusijusių su religija, tai pradėjo man skiesti apie liuteronų mokyklą.

*žinot, kaip į tai reagavo mano akys*

Atvarę į PNG, dievo žodžio nešėjai tarčialina visai prašmatniuose rezortuose, valgo steikus ir prie stalo aptarinėja savo religinį būrelį. Nebloga komandiruotė. Įdomus pastebėjimas – daugumoje viešbučių, kurie iš esmės yra skirti su bažnyčia susijusiems žmonėms (net jei pačios apgyvendinimo įstaigos savęs tokiomis nelaiko, jos lankytojai vis tiek pagrinde bus iš religinių fanatikų rato), 99% restoranų meniu sudaro mėsgaliai ir visokie beikonai. Steikhauzai iš esmės. Be abejo, tai didžiaja dalimi yra australų bei amerikiečių įtaka, but still, man kažkaip nekrikščioniška atrodo taip maitintis. Jei jau vaidinat tokius religingus, tai gal vaidinkit iki galo? Nemanau, kad kas nors iš atvykusių amerikonų nors kartą burnoje turėjo pigų krekerį, kuriais minta vargšai vietiniai, nes pardėje kažko geresnio dažniausiai neįpirktų. Tie patys viešbučiai turi ženklus “No smoking or drinking on the premises”. Nes gi ble – nuodėmė! O jautuką ėst – zjbs. Hipocrisy pilnu pajėgumu – aš taip manau. Čiut neapsišikau iš juoko po ilgos kelionės nuėjusi į vieną tokių restoranų ir paprašiusi alaus. Prieš tai mačiau, kad meniu yra vyno. Sako – oi ne, alkoholio mes neservinam – atsakė man padavėjas švento avinėlio žvilgsniu. Pasakiau, kad vyną mačiau meniu. Ai nu jo – vyną tai servinam – sako. Tipo ne alkas čia jau? LOL. Žodžiu, Kristaus kraujo turėjo kelių rūšių. Paėmėm butelaitį ir nerūkymo zonoje pašerinom džonį.

Grįžtant prie vietinių prisistatymo atvykėliams, “mano vardas – Džo ir koks aš katalikas” – standartiškai prisistatė ir vienas buvęs mentas (mentų kažkoks vierchas jis – iki šiol virina reikalus ir yra gerbiamas kaimiečių). Tikėjimo stiprumą įrodė ir kičinės būsto dekoracijos religine tematika. Neilgai trūkus paaiškėjo, kad šitas mentas yra vedęs savo dukrą. Vaikų su ja turi penkis, atrodo. Ir dabar va nėščia. Incestas šalyje nebėra legalus, tačiau kaime apie jų santykį žino visi ir visiems kaip ir viskas OK. O tuo tarpu radijas čiulba apie tai, kas nėra OK. Ne OK yra gėjai! Apie tai tau praneš amerikietišku akcentu ir juokingu vintage reklamų tonu, kad net imsi galvoti, ar netyčia neatsidūrei kokiam tūkstantį gyventojų turinčiam baptistų kaime Luizianos valstijoje, in the 50’s. Juoda ir graudi propaganda, Gražulis-style. Gal jam reik ten nuvažiuot ir pranašu būt.

Beje, poligamija Papua Naujojoje Gvinėjoje yra legali. Skaičiau, kad vyrui yra totalus neprestižas neturėti vaikų, tad skyrybos su žmona, kuri negali pastoti – normali ir populiari praktika. Žmonų vyrai turi tiek, kiek gali išlaikyti. Kuo jų daugiau, tuo vyras laikomas galingesniu.

Tų žmonelių dubasinimas dar visai neseniai buvo legalus ir tikrai priimtinesnis už, tarkim, kokios genties moters vaikščiojimą nuogais papais, kaip buvo įprasta iki krikščionybės. Nes čia gi pzdc nusidėjimas.

Grįžtant prie kasdienybės su liemenukais, vietiniai, kurie per daug savo tikėjimo neperša, vis tiek kažkada išsiduoda ir papasakoja kaip rytais, prieš darbą, mėgsta pasimelsti. Kad dienelė gera būtų. Na gal dar vieną-kitą maldelę susakykime ir už dosnius turistėlius, kad nezirstų ir normaliai mokėtų už beverčius šūdus, kuriais juos čia šeriame. Šios šalies turizmo žmonės – bene nagliausi. Verslininkėliai tokie. Pamaldžios sūkos prie skaičių.

Ateistų šioje šalyje nerasi su žiburiu – o jei jau toks esi, geriau neprisipažink, nes tave palaikys ciniku užverta širdele. Eis po to dar melstis už tave. Blogąja dvasia irgi gali palaikyti. O gal sudegins kaip raganą. Čia tie taip gali padaryt, kurie priimdami krikščionybę nepamiršo ir savo pagoniškųjų šaknų. Tokių dar vis yra nemažai, bet tas man visai patinka. Gaila, kad jie praranda savo autentiškumą per tą bažnyčios tarnautojų brain washą. Tokia biškį Utah čia, tik be mormonų. Aišku, daug ir gero tie misionieriai čia padarė – pristatė mokyklų, ligoninių ir panašiai. Bet ne apie tai juk aš. Liūdna žiūrėt į tą durniams cheesy būdais skelbiamą tikėjimą lyg tai būtų kokia TV Shopo snuggių reklama. O jie ir tiki – they don’t know any better. Stengiuosi pasakoti neprimesdama savo ir taip gan tolerantiškų bullshit pasakoms pažiūrų – nelabai jos čia svarbios. Bet pripažinsiu, kad nuo eye rollų galiu greit ir apakti.

 

Nu kodėl jūs – TOKIE buki, žmonės paprastieji?

2014-03-27 | 10:06 | Bullshitism
27

– Jei jautiesi nuolat skriaudžiamas;
– Jei manai, kad tave nuolat kažkas nori apgauti ir visi iš tavęs tik vagia ir vagia;
– Ir mėsa parduotuvėj pabrango tik tam, kad tave labiau numelžti;
– Jei dažniau nei kartą per savaitę užduodi klausimą – „Kodėl jam galima, o man negalima?“;
– Jei žinai, kad už kiekvieno kampo tavęs kažkas tyko – kažkas, kas nori pakenkti būtent tau, nes tu – juk toks ypatingas, juk būtent tau, ne tavo kaimynui, kiti nori pakenkti (ir pasikartosiu – greičiausiai nugvelbti iš tavęs vieną-kitą lyšną kapeiką);
– Jei šiuo metu už kažką nori nuolaidėlės, nes galbūt tavo draugas pagavo vienadienę akciją ir gavo nuolaidėlę, tai juk būtų nesąžininga, kad tau dabar tektų mokėt pilną sumą, viešpatie apsaugok.

Jei tau tinka bent pora šių punktų, tai esi prakeiktas statistinis lietuvis ubagas (patikslinu, kad dvasios ubagas, nes dvasios ubagai paprastai nesupranta antrinių žodžių prasmių), kurių aš nekenčiu ir nuo kurių beria mane blet. DIE DIE DIE.

O šiaip tai labas rytas ir geros dienos.

“Gražios, gražios, labai gražios tavo akys.”

2010-01-07 | 00:48 | Šiek tiek info apie mane
07

Kai man buvo kokių dvylika metų, vienas lopas, kuris manęs praktiškai nepažinojo, suskėlė man didžiausią komplimentą, kokį esu girdėjusi gyvenime – “Graži tu, Evelina, labai graži. Bet deja, grožis – ne viskas. Reikia dar ir proto.” Trumpai šnekant, pagal jį aš buvau graži, bet kvaila. Dieve, kiek man buvo džiaugsmo! Tuo metu aš buvau įsitikinusi, jog esu protinga, bet deja, neapdovanota ypatingu grožiu. Ta prasme, dar nesidietinau, bet blakstienas jau pasidažydavau. Ir tikrai daug mieliau būčiau buvus tuparyla, bet gražiasnukė. Anuomet buvau pirmūnė – septynetas man keldavo ašaras, dalyvaudavau visuose įmanomuose mokyklos šūduose (olimpiadose, teatro, choro ir kt. būreliuose), mane girdavo mokytojai. Žinoma, nieko nėra amžino, todėl visa tai baigėsi kažkur aplink mano penkiolikto gimtadienio datą. Tūsovkės ir draugeliai. Cigaretės, sidras ir alus (nors gal labiau “Mix’as” ir “Stakliškės”, haha). Vo čia tai zjbs! Nedegradavau – dar vis buvau gera mokinė, tačiau jau nebe tokia nuostabi.

Man atrodo, kad nuo to penktos klasės įvykio (minėtojo “komplimento”), aš supratau, kad noriu būti vertinama ne dėl proto (kurį šiais pseudointelektualų laikais kas antras tiesiog suvaidina – žinoma, ne visada sėkmingai), o dėl išvaizdos. Kartais atrodo, kad noriu šnekėt nesąmones vien tam, kad žmonės nemanytų, kad vaidinu protingą. Todėl aš verčiau vaidinsiu visišką daunę – bent jau nenusivils susipažinę su “tikruoju veidu”. Iš kitos pusės, kai mane palaiko visiška kvailele, nusiviliu. Na, taip, žinoma, aš – kvaiša. Nu, bet ne ant tiek. 😀 O nusiviliu, nes galvoju – ką Jūs nematot, kad čia buvo juokai arba su ironija pasakyta… Ir šiaip gyvenime pakanka visokio šūdo, tai leiskite man prašau bent paprikolinti netrukdomai.

Prieš akis jau matau šio posto komentarus: “Evelina, tu – protinga, bet man asmeniškai – neseksuali.”, “Evelina, tavo gražios kojos, bet nosis – ne itin.”, “Evelina, tu mali šūdą, vedi jaunimą iš kelio ir man nepatinka tavo plaukai…”, “Evelina, eik nachui. Beje, kada atsisėdai ant pirmos dietos?”

🙂

Protected: Mane myli ne tik vaikai ir kvailiai, bet dar ir šunys. FML.

17

This content is password protected. To view it please enter your password below:

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook