“Ir aš norėčiau su juo pasidulkint, manau.”

Blog’o herojai ilsisi parke saulėtą dieną.

Neįtikėtina, bet JIE (kol kas negaliu sakyt, KAS – плохая примета) pagaliau davė man šansą pasirodyti. O taip, aš kalbu apie prieštaringai vertinamą job of my dreams (aišku, jei mane priims, būtinai sugalvosiu naują TIKSLĄ – need to move further)!

- Nuvarei į Vakarus, tai dėsi ant Rytų dabar, hahaha.
- That’s my job!!!

Dar vis kosėju, bet jau mažiau. Balsas irgi po truputį grįžta į vėžes. Ta proga, rytoj (t. y. šiandien) prisukama supermarketų kalė ir Lošėjas eis pakelti keletos taurelių (tikėkimės, kad daugiau) už būsimą UFB sėkmę (Bože, man tikrai asmenų susi-N-jinimas)! Skirtingai nei planuota, taurės bus pripildytos ne vandeniu, o gal net kokiu gerokai rimtesniu skysčiu. Pvz., medetkų ekstraktu arba ženšenio šaknies tyrele. Į sveikatą!

Beje, man reikia kažkokiu nežinomu būdu apsipręsti, kokius batus rytoj dėtis. Nes matote, tie Lošėjai paprastai pageidauja kablų, bet kalėms juos užsidėjus, jie kaip mat ima plyšti juokais. O mane vakar kaip tik ištiko tokia baisi nelaimė… Vienžo, viskas įvyko tada, kai aš pirkau batus tam atvejui, jei imtų lyti arba snigti (antras variantas nėra labai įmanomas, bet anyway, pagrindinė esmė yra PIRKIME). Buvo labai karšta, todėl batai man nutrynė taip, kad turėjau prigriebti dar ir flip-flops’ų porą – kad saugiai (ne basa per stiklus) pareičiau namo. To pasekoje, kitą dieną (t. y. šiandien) aš negalėjau užsidėti jokių batų – VISUR ŽAIZDOS BL. Išskyrus dvi poras – oranžinius kablus, su kuriais pasirašau išeiti į žmones tik nežmoniškai girta ir rausvi gladiatoriai, kurių nelabai mėgstu, nes gerai įsižiūrėjus pasidaro akivaizdu, jog jie nėra juodi. Nu, tai ką man dabar daryt? Sad face.

Krč, o pagrindinis dalykas, kurį reikia daryti Jums – laikyti kumščius, kad praeičiau svajonių darbo feiskontrolą. OK, OK – galiu pasakyti tiek, kad man reikia parašyti rašliavą į TEN (jau parašiau, beliko pataisyt) ir REIKIA, KAD JI JIEMS PATIKTŲ.

Dar vienas dalykas, kankinantis mano neramią sielą – o tai čia rimtas bajeris, kad Jimmy Edgar turi bobą latvę? Nes į mano e-mailą ar tai Skaipą (tiksliai negaliu pasakyti, nes dabar toji info – ant desktopo) parėjo VA TOKIA ŠTAI NAUJIENA.

Beje, šiandien praradau dar vieną nekaltybę – PIRKAU NORMALŲ MAISTĄ LONDONO SUPERMARKETE. Ne iš kokio marazilnyko (na, sąlyginai).

“Taip šneka tik filmų vertėjai.”

Kaip užpisa sirgti – neįsivaiduojat. Ir ypač tada, kai TIKRAI YRA KĄ GERO NUVEIKTI. Štai pvz., rytoj į Londoną atvyksta viena mano geriausių draugių ir aš TIKRAI pageidaučiau būti FORMOJE. Kita vertus, taip man ir reikia – aš gi niekad nevengiu po laukus bėgioti nuoga. O nesirgau jau kokį šimtą metų. TAI KAIP IR METAS SUSIMOKĖTI.

Šiandien visa kaip iš lavoninės prikelta ėjau į pokalbį dėl darbo. Tipo viskas zjbs, Fashion PR agentūra ir taip toliau – FAU FAU etc. Bet aš kažkaip nelabai susižavėjau ta vieta. Nežinau, nežinau – mažas ofisėlis ir nėra ten labai jau mirtinai POSH. Nors turiu pripažinti, kad akį džiugina prie kompo stovinti pakaba su gražiais rūbais, kuriuos po to skolins kokiam nors “Vogue”. Tada tu turėsi surašinėti, kas kam ką skolino ir kas kam ką turi grąžinti. Taip pat tau duos “Oysterį”, kad karts nuo karto ir pats galėtum kažką suvežioti. Po šių nuostabių žodžių mano ir taip pusėtina nuotaika, žinoma, smuko dar labiau – žemiau nulio. T. y. į minusą. Na, bet tai turbūt nieko nestebina – juk visi nuo seno žino, kad didžiausia viešojo transporto fanė  Marijos Žemėje esu būtent AŠ. Krč, tikiuosi, nepriims.

Beje, persikrtausčiau į kitą chatą. Location’as visai netgi geras. Viskas netoli ir gana lengvai pasiekiama – pradedant Brick Lane, baigiant lošimo namais.

Evelina, prašau maldauju tavęs būk gerutė – PASVEIK IKI RYTOJAUS. PLZ PLZ PLZ.

Ai, kažkam (pvz., mano mamai) čia dar kažkada knietėjo sužinoti, kokį šūdą sėdėdamą Londone aš ėdu. Labai geras šūdas, tarp kitko. Demonstruoju viską, ką turiu:

Atradom čia vieną neblogą gėrimuką kažkada. Primena sveiką “Sprite’ą” (žr. pavadinimą):

Kokią “nuostabią” parduotuvėlę aptikau kažkada čia:

Sakė, ten kainos keičiasi kiekvieną dieną. LOL.

My point of view

Štai taip gražiai aš guliu lovoje. Nuotraukoje matome edukacinį žurnalą vaikams, mano kojas su nuo traumų kreivais pirštais ir dar vis neiškrautą lagaminą (esu čia beveik savaitę). Nerangiai sau vartausi, vietoj to, kad eičiau į pokalbį dėl darbo. Atšaukiau vakar, nes… Nes tingiu eiti, kur papuola.

Galvoju, ką čia šiandien veikti ir ar išvis veikti, turint omeny, kad kitą savaitę nusimato keturi tūsai + galbūt reiks bent simboliškai išgerti už mano gimtadienį (čia jau kaip penkios DARBO dienos gaunasi). Visai pamiršau, kad dar kažkur įkurtuves reiktų įterpti, kadangi 27 d. kraustausi į kitą chatą. Life is tough. Haha.

[8/21/09 12:56:05 PM] Vytis: gausiu praejimu ir bychkos
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: hahahahaha
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: ruoskis!
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis:

Beje, pastebėjau, kad Londone man linksmiau net ir būnant be babkių, negu Vilniuje su babkėm. Nors būdama Vilniuje beveik niekada jų ir neturėjau.

Tai GERTI ŠIAN AR NEGERTI? Štai kur klausimas… O gal geriau gerti rytoj? Hm, sekmadienį irgi apie kažkokią vakarušką lyg ir buvo kalbėta…

Na, o kol kas einu papietauti:

“Zjbs čiūvakams, kurie tave maitina. Pusė burgerio į dieną – pigiau už šunį turbūt.”

Toks jausmas, kad sėdžiu šitame mieste visą gyvenimą, o Vilnius yra kažkur netoli – pvz., už šimto kilometrų… Jo, galvojimas apie Vilnių sėdint Londone tikrai prilygsta galvojimui apie Kauną sėdint Vilniuje. Totaliai.

Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo tokiame visai nieko nedideliame trijų kvadratinių metrų ofisėlyje (trumpai tariant, verslo centriukas), located priešais Waterloo station.

Pastate pilną verslininkų – vyrų, nešančių sau ir seniai nusibodusiems kolegoms sumuštinius popieriniuose maišeliuose. Jie kyla liftais ir laiptais į savo būdas kažkelintame aukšte. Maišai būna dviejų spalvų – rudos ir kažkokios neaiškios. Juos (maišus, ne vyrus) stebėjau sėdėdama tuose foteliuose, kuriuos galime pamatyti pakėlę žvilgsnį į nuotrauką, esančią tris cm nuo šitos raidės, kurią šiuo metu skaitote. Sėdėjau ten dešimt minučių. Kol manęs atėjo pasiimti, kaip aš ją vadinu, PSEUDO CUTIE – potenciali šefė. Ir vis tik aš manau, kad ji priklauso CUTIE CUTIE tipui, just like me (nors prieš porą dienų vienas bernas man pareiškė, kad aš tikrai nesu viena iš JŲ).

Pokalbyje dalyvavo ir jos kolegė – Anglijos brazilė. Abidvi man labai patiko. O intervas buvo ištisas pletkas ir juokas. Aptarėm ir reikalus, bet iš esmės daugiau laiko praleidom besišnekučiuodamos apie gyvenimą, Londoną ir akcentus. Kažkuri iš jų manęs paklausė, ar aš kartais nesimokiau kur nors Amerikoje, nes mol atseit kalbu su amerikietišku akcentu. Sakau – ne, ne, nihuja, o be to man kiti žmonės sako, jog mano akcentas yra vokiškas arba švediškas. Atsakė tipo, kad nu jo – galėtum būti vokietė, kuri anglų kalbos mokėsi pas amerikietį. Tą sekundę aš pagalvojau, kad Heidi Klum nėra pats blogiausias variantas…

Na, po visko galiu pasakyti, kad šis interview buvo labiausiai vykęs iš visų mano ilgaamžio gyvenimo intervų. O ir pozicija man visai patinka (išskyrus kai kuriuos žavius niuansus, kuriuos mes kol kas nutylėsime). Bet aš vis tiek labiau noriu tos, kur vakar mane intervjūvino… CALL ME, lopai, prašaaaau!!! Aš jau ir pati apskambinau visų įmanomų religijų dievus ir netgi sumokėjau kyšius kai kuriems talentingiems pseudomokslininkams su Tomu Kruzu priešaky. Nepamiršau ir Kalėdų Senelio, kurio paprašiau, kad šiemet mano asmenines kalėdas jis perkeltų į ankstesnę datą – Rugpjūčio 26 dieną, nes tada aš kaip tik švenčiu savo gimtadienį (žinoma, datą blog’e miniu ne šiaip sau – kaip ir viską šiame gyvenime darau ). Tikėkimės, tie vyrai man padės. Na, rytoj jau turėtų būti aišku.

Sveiki, draugai ir “draugai”

Lovoje su UFB.

Aš jau Londone, viskas zjbs, jaučiuosi kaip namie – net mano daiktų buvo likę keletas: “Atrodo, kad niekur nebuvai išvažiavus – sėdi ant to pačio suoliuko, tais pačiais džinsais, o ir žvengi lygiai taip pat”. Krč, pažadu šian-ryt išvemti padoresnį postą nei šitas. Dabar, matote, esu labai pavargusi ir galvoju, kad reiktų gal man prigulti. Kai jau atsikelsiu, tai ir bus matyti, ką čia rašyti ar nerašyti.

Pasitiko mane šiltai, kaip ir išlydėjo (turiu omeny iš Vilniaus). Išgerinėju, stresuoju, smaginuosi – žodžiu, nieko naujo kukliame Evelinos emocijų pasaulėlyje kaip ir nėra. O lengvai stresuoju, nes šią savaitę turiu tris intervus dėl darbo. Darbas kelia stresą – faktas. Šiandien buvau tame, kurio noriu labiausiai. Kiti man nelabai ir rūpi, jeigu atvirai. Oh. Melskitės!:* Kas tai per pozicija tikrai nesakysiu, jei jos negausiu.

Beje, nesitikėjau, kad šotas vodkės taip gerai atpalaiduoja prieš intervą. Kinkos, rankos ir įvairūs vidaus organai (skrandis, plaučiai, pilvas, žarnos etc.) kaip mat aprimo.

“Viskas cool, bet kad parduos kaip lelę – faktas.”

Mielai parsiduočiau – kiek siūlot? Ir kam pinigai eis?

Ach, ir kodėl gi man taip sunku? Kodėl, kai reikia padaryti du darbus, pasirenki trečią (nu va šitą va, kur dabar darau – blog’ą savo gi rašau)? Tikriausiai per klaidą būsite koks nors geras mielas žmogutis, kuris NENORI NEI VIENO DARBELIO NUSKRIAUSTI.

Ar statistikos departamentas (yshtabi WRU???) dar nepaskaičiavo, kiek gyvenimo mes praleidžiame type’indami? Žmonės šneka, kad pramiegam apie trečdalį gyvenimo. Lieka – 2/3. Man rodos, kaip minimum pusę to likučio aš praleidžiu būtent type’indama. Kaip bebūtų liūdna, šis džiugus faktas nepadėjo man įvykdyti vieno savo poros mėnesių senumo deadlaino (06-30). Būtent tą dieną aš turėjau kai kam (OK, pripažinsiu – “kai kuo” aš vadinu LEIDYKLĄ) pristatyti savo TRILERĮ. Šiandien TIE VERSLININKAI man pareiškė, jog yra manimi kažkiek nusivylę:

- Režisierius nori daryti ekranizaciją, o tu dar net neparašei knygos! Dėl šito jūsų išsišokimo AKROPOLIO “Baltų lankų” knygynas nupjovė mums algas perpus.
- Nieko nežinau. Netrukdykite mano jautrios menininkės sielos – aš laukiu iš Gariūnų su batais pareinančios mūzos.

O šiaip tai ką. Jei mūza nuspręs, kad man reikia palūkėti su tais savo batais (nes ji matomai tuo metu bus užsiėmusi tašėmis) ir neužsuks, imsiu ir išleisiu LAIŠKŲ KNYGĄ. Pardavimams padidinti pridėčiau ir NUOGŲ ATTACHMENTŲ. Aišku, geriausi susirašinėjimai yra iš tų laikų, kai Tėvas dar sėdėjo kalėjime (“Pisk, ką pagauni, dukrele. Kaip zuikį vilkas.<…> Oi nahuj, tu kale, kaip drįsai švaistyti šeimos pinigus? Kai tėvas ant bado slenksčio glosto Elo Bandies šunį utelėtą.”). Šito blog’o tada dar nebuvo. Ta prasme, tai buvo LABAI seniai. Kiek atsimenu, viename iš mano Gmail’o akauntų taip pat galima rasti ir meilės laiškų ex’ams. Aš gi žinau – visi tik ir svajoja įlįsti po svetima kaldra. Deja, turiu Jus nuvilti – ten sekso nėra. Vien tik meilė ir vyriškos ašaros tiesiai iš ofiso outlooko.

Ir vis tik aš noriu grįžti prie trilerio. Reikia man bizūno!

Darbas “Pravdoje”

Niekada nedirbau ir nedirbu. Iš kur tokia informacija klaidinga? Ir kuris slapyvardžiu pasirašinėjantis asmuo – įtariamasis?

Maumės užrašai

O Jums būna, kad kažko labai labai labai nori ir negali sulaukti. Žinai, kad gausi, bet vis tiek nekantrauji, nes reikia kažkiek, galbūt visai nedaug, palūkėti. Man taip būna nuolatos, nes aš noriu VISKO ir KUO DAUGIAU. Tačiau tame aš nematau nieko pernelyg blogo (nebent tai būtų penkis kartus per dieną užeinantis noras paturėti po tuziną vyrų), nes juk kuo daugiau nori, tuo daugiau ir turi.

Kas dabar sukasi mano galvoje:

Jeigu turi darbo, dar nereiškia, kad Tau už jį sumokės.

Nekenčiu baidarių ir kitokių šūdų.

Man niekas neįdomu ir aš nenoriu niekur eiti. Gerti irgi nusibodo.

Namiškiai skundžiasi, kad aš nenoriu bendrauti. Visiška tiesa. Tokio noro aš neturiu. Man apskritai visi ir viskas nusibodo ir aš nenoriu aušinti burnos kažkam kažką atsiskaitinėdama. O su tais, kurie tave prakalbina tik tam, kad papudrintų smegenis arba kažką sutrukdytų, ką veiki tuo momentu, bendrauti norisi mažiausiai. Bet aš imsiuosi priemonių netrukus, manau.

Šiandien pusė dienos deginausi marozno jaunimo fone. Dabar žiūriu fotkes ir bandau įvertinti kaip čia tas naujas maudymukas ant manęs atrodo. Labai graži spalva. Dalinuosi cenzūruota (sumažinta) nuotrauka. Tiesą sakant, labai dažnai tenka peržvelgt savo fotkes, nes amžinai ieškau, ką įdėti į postą, nes juk būtent asmeninio albumo nuotraukos skaitytojams yra įdomiausios. Deja, ne visada randu.

O pvz., šią sekundę bandau įvertinti, kada buvau storiausia – 2007, 2008 ar 2009. Viskas tas pats (išskyrus kelis džiuginančius mėnesius minuse pernai), bet papai buvo didžiausi kažkodėl 2007-aisiais.

Lyg man tai rupėtų. Išsikepiau kalafijorų kiaušuose.

Ne, neteko. Dėl šios priežasties esu atvira pasiūlymams tekėti. CV su nuotrauka siųsti: user.friendly.biatch@gmail.com

Noriu šio bei to. Labai labai labai.

Ir ko tik nepadarysi dėl šaibų. Daunams parsidavinėsi ir patį baisiausią terorą iškęsi! Pvz., aš esu priversta pakęsti TUOS ŽMONES, bet tą darau TIK dėl pinigų – tai man kaip darbas. Na, ir per daug stengiuosi nesiskųsti, nes vis tik keltis anksti rytais šiame darbe nereikalaujama. O tai man – vienas svarbiausių dalykų, renkantis darbovietę. Ir slenkantis grafikas man patinka. Tačiau kaip žinia, kas kažkiek laiko darbus reikia keisti. Manau, kad grįžusi iš Sibiro taip ir padarysiu, nes čia užsibuvau gerokai per ilgai. Na, o kol kas mane guodžia mintis apie planuojamas dvi batų poras kitą mėnesį.

“She’s gullible, I’m bored — we’re perfect for each other.”

Šiandien sapnavau baisiausią košmarą ever – kad aš susiradau darbą ir jis prasideda 7.00 ryto. Baigiasi – 17.00. Dirbdama aš stengdavausi atsigulti anksčiau, kad tik rytinė katorga mažesnė būtų. Bet žinoma, nifiga neužmigdavau be keturių. Tada jau kokią devintą ryto pradėdavau skaičiuoti – KUO KADA JAU TOS PENKIOS? Nenoriu dirbti niekada… Nebent darbą namuose. Savo pačios sugalvotu grafiku.

Niekada gyvenime daugiau nebegersiu TO ŠŪDO. Aš realiai TOKIŲ ŠŪDŲ niekada ir negeriu, bet baigėsi vynas, o po ranka kaip tik pasimaišė TAS ŠŪDAS. Negeriu aš rudų, bet visko pasitaiko. Todėl (būdama pripratusi tik prie vyno, vodkės, vodkės, vodkės ir šampės) vakar ryte grįžau kaip lavonas, išmėčiau viską po kambarį, ne tik nenusiploviau makiažo (čia kas antrą kartą taip būna), bet ir nusirengti nesugebėjau. Ačiū Dievui, užteko proto nusiimti kelnes. Bet visokie ten liemenukai ir kita komfortą miegant užtikrinanti atributika liko ant manęs. Auskarai (trys poros) man turbūt labai trukdė miegoti, todėl ryte radau juos padėtus ant svarstyklių prie lovos. Tikriausiai buvau sušalusi, nes kojas man šildė skirtingų spalvų kojinės.

Ir vis dėlto aš tokia protinga tampu, kai išgeriu. Patys geriausi sprendimai ateina būtent tuo metu. Tais atvejais reikia skubėti ir padaryti, ką esi sugalvojęs, kol galva neišsiblaivė. Nes ryte viskas atrodys kitaip. Dingsta ir drąsa, ir ryžtas, ir noras. Ateina pachmielas, neretai su savim pasiimdamas ir moralkių dozę. Vienžo, racionalumi – NE.

Beje, grožio miegas tikrai veikia, nes vakar aš miegojau visą dieną su pertraukomis, o šiandien veidrodyje išvydau nuostabų rezultatą. Vaizdas – kaip po kosmetologės procedūrų. Kita vertus, nemiegojusi dvi paras aš atrodau DAR GERIAU. Cigaretės, alkoholis ir kiti priedai labai nuostabiai nuvargina veidą, o pamėlę paakiai man puikiai tinka. Ir žandų nebelieka. Labai gražu.

Man nė kiek nerūpi saldumynai, tačiau šiandien aš noriu torto. Kokio nors su kondensuotu pienu ar panašiai. Net nežinau kodėl. Anyway, jokio torto nebus. Manęs laukia nebent sportinės bausmės už dvi pernelyg tingias dienas. Va taip va. Na, ir “How I Met Your Mother” dar reik pažiūrėti.