Vienišos alyvuogės ašaros

2014-06-12 | 15:06 | Gyvenimo tiesa
12

Nurinkdama indus po kokio baliuko ar pasisėdėjimo tarp lėkščių, visada atkreipiu dėmesį į tai, kad dauguma užkandžiaujančių yra linkę ant stalo palikti vieną alyvuogę, vieną sūrų riešutuką, vieną vieno kąsnio sumuštinuką, vieną sūrio griežinėlį ir dar ką nors vieno, liūdnai sau gulinčio didelėje lėkštėje. Nes niekas gi nenori paimti to paskutiniojo kąsnelio – gal kažkas kitas norės? Avdrug. O tas kitas norėtų indeed, bet irgi negali paimti, nes gi negražu taip kiauliškai griebt už paskutinio kąsnio – ne vienas čia sėdžiu juk, reik ir kitiems palikt! Na, o visas svečių mandagumas galiausiai baigiasi ironišku vienišo maisto, kurio niekas nesuvalgė, išmetimo aktu.

0002111
Prie manęs ši mada neprilipo, nors kartais suabejoju net aš – pergyvenu, ar kiti neliks šokiruoti, jei vis tik begėdiškai išdrįsiu suėst tą paskutinį čipsą.

Mano pomidoriniai vargai

2013-10-22 | 14:08 | Šiek tiek info apie mane
22

Turbūt niekam seniai ne paslaptis kaip aš mėgstu čipsus. O čipsus aš mėgstu stipriai. Na, tiesiog myliu juos. Jie – atgaiva tiek mano sielai, tiek nuo marinuotų daržovių ir sriubų pervargusiam mano skrandžiui.

Screen Shot 2013-10-22 at 2.24.02 PM

Jie – tokie sūrūs, jie – tokie traškūs, jie – tokie trapūs. Bet myliu ne tik juos. Dar aš myliu pomidorų sultis. Kiekviename naujai aplankytame supermarkete turiu išbandyti visas neragutas jų rūšis. Gerdama jas namie paskaninu jas įvairiais pagardais – padažais, prieskoniais, druska, ledukais galų gale. Žodžiu, įvedu skonio tvarką. Deja, pomidorų sulčių pasaulyje toli gražu ne viskas yra klota rožėmis. Daugumoje Europos šalių mano mėgstamiausių Clamato sulčių nerasi nė su žiburiu. Atkreipkite dėmesį į žodį „daugumoje“. Šiame žodyje yra šiek tiek vilties. Vities, pavadinimu Amazon. Kadangi UK šios sultys yra available, tai aš jų kartais galiu parsisiųsti ir į LT (seniau į NL siųsdavausi). Dabar, kad suprastumėt, kur linkstu šiuo ilgu ir nobodžiu intarpu su promo elementais, jums reikės užmesti akį į mano pageidaujamų kalėdinių dovanų sąrašą, kurį postinau šiandien savo Feisbe. Sąraše dominuoja raudoni (kalėdiniai) motyvai. Nors ir Clamato sulčių galiu įsigyti Amazone, savo mėgstamiausio pasaulyje gėrimo – Budweiser Clamato Chelada – ten įsigyti negaliu. Šį pasaulio stebuklą parduoda tik Šiaurės Amerikoje. Amerikiečių Amazone jo gal ir gali įsigyti, bet gi alko tau nesiųs iš ten. O Europoj neparduoda. Pernai net rašiau Budweiseriui, ar tikrai niekur Europoj neparduoda – gal kur nors vis tik parduoda, aš atvaryčiau pasiimti. Atsakymą gavau malonų, bet liūdinantį:

Screen Shot 2013-10-22 at 2.46.23 PM

Kai šio kokteilio neradau Havajuose, rašiau Havajų maisto asociacijai. Noriu pasakyti, man to gėrimo taip reikia, kad ieškau jo visur ir rašau dėl jo visiems.

Neseniai man pasisekė ir viena pažįstama man atvežė Cheladų iš Amerikos, ačiū jai. Liūdna, bet panašu, jog man gauti Cheladų yra tik trys būdai: 1) Gamintis pačiai, ką ir darau sėkmingai: turiu visokių reikalingų prieskonių (clam juice iš USA, celery salt iš to pačio Amazono ir visų tų primityvių padažų kaip Vorčesteris bei visokie aštrūs a la Tabasco padažiukai) ir porą litrų Clamato sulčių dar vis turiu (taupau). Bėda tame, kad aš noriu gėrimo iš skardinės ir noriu, kad jis man būtų visada po ranka; 2) Melžt draugus, kad vežtų man tą koktą. Deja, draugai Amerikon važinėja ne taip jau dažnai, o ir alkoholio iš ten vežtis galima tik vieną litrą (nors paskutinį kartą gavau dvi pintas, yay!); 3) Kraustytis į USA. Dieve, kaip noriu. Ne tik dėl gėrimų. Dėl visko. Šiandien sužaidžiau žalią kortą ir jau fantazuoju kaip gyvenu LA (Niujorke Cheladų neparduoda, von nx) ir priskraunu pilną šaldytuvą Cheladų, Clamato sulčių ir Kosher Dill Picklų… Jei kas žinot, kaip man padėti, atsiliepkit! Ir nepamirškit mano dovanų sąrašo!

Cheladas taipogi daro meksikiečių brandai kaip Sol ir Modelo – šitų net neragavau, dėl ko mano širdis plyšta dar labiau. Reikės su likusiom Clamato sultim pasidaryt Bloody Caesarų kada. Čia tas kokteilis, kuris Bloody Merei liepė kraujuoti kur nors kitur.

Kitą kartą galbūt pasipasakosiu kaip myliu marinuotus agurkus ir pomidorus.

Naujoji rubrika: patarimai čipsų klausimais

2012-11-20 | 14:41 | Patarimai čipsų klausimais
20

Gavau vakar kulinarinės tematikos laišką:

Labas! Kreipiuos į tave, kaip į čipsų ekspertę. Pati sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be jų, tačiau neretai tenka savo norus riboti. Kodėl? Ogi todėl, kad vos sušlamščiu pokelį, iš karto snukelis spuogais pasipuošia. Tada pasižadu sau: daugiau niekada gyvenime jų nevalgysiu! Nu ir ką, ateinu į parduotuvę ir galvoju.. “ai, tai vandens daug pagersiu ir bus gerai..”. Bet gerai nebūna! Ar niekada nesusidūrei su šia problema? Kaip siūlai elgtis? Nu nes.. neįmanoma gi VISIŠKAI gyvent be čipsų.

Pagarbiai,

ištikima skaitytoja ir čipsų mylėtoja.

 

Miela ištikima skaitytoja ir čipsų mylėtoja,

Nu, žinok, niekada nesusidūriau su šia problema, tfu tfu tfu. Galimas daiktas, kad ji mane netgi atbaidytų nuo čipsų valgymo. Beje, dabar kartais for a change iškepu popkornų ir apibarstau juos parmezanu bei žolelėmis (sviestukas ir druska, aišku, irgi įeina). Gal ir tau patiktų ši alternatyva? Be abejo, čipsų nepakeis niekas, tačiau eksperimentuoti ne tik patartina, bet ir būtina. Be to, popkornai ne taip apsunkina ir lengviau virškinasi.

Ar esi įsitikinusi, kad tave beria nuo VISŲ čipsų? Gal išbandyk tokius, kokių dar nesi pirkusi? Įtariu, kad tave beria nuo chemijos pertekliaus, todėl reikėtų bandyti sveikesnes traškučių variacijas – baked, handcooked ar daržovių čipsus. Žinau, kad lietuviškuose supermarketų lentynose tokių čipsų – ne per daugiausia. Bandyk ieškoti kokiose mažesnėse parduotuvėlėse. Tavo vietoje patikrinčiau kaip odą veikia angliški (visokie „Kettle“ ir „Tyrell’s“) ir skandinaviški čipsai (jų radau „Akropolyje“ kažkokioje mažoje pardėje su visokiais virtuviniais aksesuarais ir užsienietiškais skanukais). Pamiršk tuos „Lay’s“ ir „Pringles“!

Jeigu niekas nepadeda, valgyk mažais (apie 30 gramų) pakeliais. Nuo tokio kiekio berti neturėtų. Tik nedaryk to kasdien!

Skanaus,

Čipsėdra

Pačekinau savo juodraščius

2012-11-06 | 19:45 | Bullshitism
06

Nežinau, kodėl, bet sugalvojau šiandien pasiskaitinėt senus savo Aifono notes’us. Juos visada pildau būdama girta – užrašau ten įvairias „svarbias“ mintis, kad vėliau jų nepamirščiau.

Kitas dalykas, kurį būtina užsirašyti yra pirkinių sąrašas:

Pasirodo, kartais ir sapnus užsirašinėju…

Heh, čipsų vaidmuo mano gyvenime – labai svarbus, akivaizdu.

Jei nebūtų aifonų ir kompų, tikriausiai jau būčiau pamiršusi raštą, nes neįtikėtinai nekenčiu rašyti ranka. Man tas nelabai ir sekasi. Pažiūrėję į mano parašytą frazę, žmonės pamano, jog tai – mano parašas. O bankai nepakeičia mano duomenų, nes mano parašas neatitinka… MANO PARAŠO (kurį jie saugo savo parašų seife).

O ką jūs rašote savo notes ar panašiose juodraščių programėlėse? O galbūt esate senamadiški ir mintis saugote ant servetėlių ar netgi bloknote?

 

Keletas žodžių apie čipsus

2012-03-29 | 09:19 | This is the Life
29

Po vakarykščio čipsų binge sunku ir pasakyti, kada vėl valgysiu čipsus. Greičiausiai dar šiandien.

Vakar nepietavau, o galiausiai nusprendžiau ir nevakarieniauti. Ir viskas tik tam, kad grįžusi namo galėčiau užsiimti tuo, ką mėgstu labiausiai – čipsų valgymu. Prie kokio filmo. Pirmas pakelis, Pipers Spicy Tomato, nebuvo impressive. Geros kokybės čipsai, bet nepakankamai sūrūs – turbūt per mažai E. Antras pakelis, Kettle Honey Barbecue, irgi manęs nenustebino. Skonis labai netgi panašus į pirmųjų. Tačiau juos lengvai galima atskirti į pakelį įkišus galvą – pagal kvapą. Kettle turi tą kvapą, kurį turi tik Kettle.

Kadangi po šių dviejų pakelių čipsinio orgazmo patirti taip ir nepavyko, chipsatisfaction teko siekti trečiuoju pakeliu – Real Roast Ox. Žinojau, kad jie manęs nenuvils. Tai ir nenuvylė. Užtat nuvylė mano skrandį, mano kūną ir mano sielą.

Viso suvalgyta: 450 gramų čipsų per dvi valandas ant dviejų žmonių.

Tuščiais čipsų pakeliais papuoštas miegamojo grindų laminatas.

Iš pradžių negalėjau rasti tinkamos virškinimui pozos. Nusprendžiau, kad manyje esantiems čipsams bus patogiausia ant šono. Po poros valandų atsibudau nuo kančių. Man buvo žostkai bloga. Prisvalgiau anglių ir ėjau miegoti toliau. Visą naktį sapnavau košmarus apie tai, kaip man bloga. Visą naktį varčiausi ir maniau, kad mane tuoj ištiks infarktas. Jaučiau savo per greitą pulsą ir klausiausi savo sunkaus kvėpavimo. Net širdį truputį suskaudo nuo kančios. Ačiū Dievui, kokią 7-ą ryto atsibudau ir supratau, kad čipsai pagaliau SUSIVIRŠKINO.

Dabar sau laiminga geriu kavą ir jaučiu kaip formuojasi šūdas. Netrukus atsikratysiu NUODŲ galutinai.

***

Gavau skaitytojų prašymą pateikti savo čipsų topą. Manau, kad apie tai bevalgydami galėsite paskaityti jau kitame poste. Gal net ir šiandien, nes panašu į tai, kad beveik neturiu darbo, o po savo infarktučio, nelabai noriu peržengti lovos zonos.

Kas mane skriaudžia šiandien

2011-02-02 | 18:51 | This is the Life
02

Geriu kavą iš karve papuošto puoduko, kurį kadaise man padovanojo draugas. Šiemet, per kalėdas, jis man nieko nepadovanojo, dėl to ant jo teko supykti. Tiesą sakant, nieko dovanot jis man ir neturėjo – nelabai net ir matėmės, tačiau mane supykdė faktas, kad bendra mūsų draugė kažkodėl nuskriausta neliko. O baisiausia yra tai, jog būtent AŠ juos ir supažindinau! Tai reiškia, kad dovanų gavimo pirmenybė yra ne kažkieno kito, o tik MA-NO. Ir kaip čia jie išvis sugalvojo mane taip nuskriausti? Nepakenčiama. Ačiū Dievui, turiu megapacką su penkiolika pakelių čipsų Lay’s. Oranžinis pakelis ramina mano nuskriaustą širdį bei primena apie šalia gulinčia knygą, kurios tokios pačios spalvos kokakoliniu šriftu užrašytas pavadinimas bando man “kažką pasakyti”.

Ką tik supratau, kad šis nusiskundimas SAU “text edit” faile (maniškis Ofisas serga kiaulių gripu ar panašiai) netrukus iš “zirzinėjimo su savimi” virs blog’o postu. Jau norėjau rašyti “tinklaraščio”. Tam, kad galėčiau išvemti ką tik suvalgytų saldainių porą. Tiesą sakant, juokavau dabar. Norėjau pasirodyti liguista. Įdomiau gi taip atseit. O gal ir juokavau, kad juokauju. Kad tik ligos nedemaskuotų! Apsimest ligoniu yra taip paprasta, kai pagalvoji. Nuslėpti ligą, spėju, dar paprasčiau.

Anyway, šiandienos tema yra beveik tokia kaip kasdien: viskas – šūdas. Ypač Wordpresas, kuris šiuo metu veikia kaip penicilinas krūties vėžį. Nu, negaliu pakęst! Ir taip viskas nervina, dar tavęs man betrūko!

O, atsidarė.

20100815

2010-08-15 | 17:24 | This is the Life
15

Šitas karštis neraliuotas mane pražudys dar šiandien.

Su mama šopinomės prekybos centre. Labai norėjau čipsų. Mama man jų nenupirko. Zirziau kaip penkiametė. Sako, nu leisk dar kartelį pabūt tavo motina (tipo, kai būni motina, tai reik būtinai draust ką nors). Sakau, su kavalierium tai man smagiau nei su tavim – LEIDŽIA ĖST MAN VISKĄ. Ėsk nors druską kibirais, zuikeli. Taip? Miau miau.

Žodžiu, kol grįžom namo sena nekondišine mašina, mane ėmė pykinti ir mintys apie čipsus tapo tolima praeitimi.

Tiesą sakant, man per viršų net ėmė lįsti prieš penkias valandas ėsti pietūs. Buvau klaidingai įsitikinusi, kad jie – jau seniai kažkur šiknoje. O pasirodo, česnakinė sriuba ir springrollsas tupėjo užmarinuoti mano skrandyje arba dar blogiau… iš šiknos pakilo atgal į skrandį.

OMG. Skanaus tiems, kas šuo metu valgo.

Mane guodžia tik vienas dalykas: vietoj čipsų mama man nupirko mažiuką bikiniuką ir dar keletą šūdelių. Yes.

P.S. Iki mano gimtadienio liko vienuolika dienų.

UFB virtuvės patarimai

2010-06-04 | 15:35 | UFB pataria
04

Po daugelio sėkmingų ir nesėkmingų metų ekperimentuojant (22, to be exact), kankinantis, vargstant, vemiant, besinuodijant, verkiant, triedžiant, alpstant, skaičiuojant paskutinius du litus… aš pagaliau baigiau pagrindinį savo gyvenimo research.

Taip. Taip. Taip. Tai – viena svarbiausių dienų Jūsų gyvenime, nes šiandien Jūs sužinosite, kurie čipsai – skaniausi pasaulyje.

Iš pradžių žiūrėjau į juos su pašaipa – “Bijau, kad Jūsų tešla gali priminti Doritos.”

Buvau labai įtari – “Iš pakelio sprendžiant… būsite kieti kaip Kettle.”

Jaučiausi esanti ekspertė – “Nesitikėk nieko gero iš Chicken skonio čipsų.”

Tačiau vieną nuobodų vakarą vis tik ryžausi risknut’ – “Walkers man kelia žiovulį, ką pirkti?”

Tada aš nusipirkau JUOS. So the winner is…

Nando’s. Sūru. Aštru. Miau.

OMG. Ar čia tik ne tas pats ispaniškų restoranų tinklas, kur man visad makaluojasi prieš akis? That was a sign. Aš juk sakiau, kad sutapimų gyvenime nebūna.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook