Vakar nuėjau į vieną Vilniaus barą ir pamačiau ten vieną mergą. Su gražiausia pasaulyje plaukų spalva. Plius ji buvo panaši į Chloë Sevigny, tai pradžioj nualpau, o po to maniau, kad nupjausiu jai galvą ir nusinešiu ją namo įsirėminti ir pakabinti virš židinio. Dieve, dieve, tai buvo tikra angelo galva! Lai nepyksta ji ant manęs už žiūrėjimą – čia iš susižavėjimo. Ir lai nepyksta dėl galvos rovimo – nors vis tiek tokie angelai turbūt neskaito, ką čia rašinėju. O jei ir skaito, nu tai atleisk man, gražesnės nei Chloë Sevigny plaukų spalvos savininke! Atiduok galvą geriau! Miau.
Taigi, pamiegojau su plaukų šviesinimo mintimi ir mano norai nepasikeitė – noriu šviesintis plaukus. Visada buvau didelė plaukų kankinimo priešininkė, todėl pati juos pašviesinu tik vos vos, visokiais šampūnais ir „John Frieda“ šūdais. Bet štai atėjo metas, kai noriu su plaukais pasmurtauti rimčiau. Na ir kas čia tokio? Juk plaukai – ne kokia tatuiruotė. Nors ir naujos tattoo idėja jau po biškį gimdosi. Tai būtų ketvirta mano tattoo ir pati didžiausia. Norėčiau ją pasidaryti pas kokį nors Thai teptukų meistrą, kur daro skausmingai, kad jau tikrai pajaustum, jog tattoo daraisi, o ne šiaip tigriukas drąsko tave.
Pastaruoju metu aš kažkodėl labai kenčiu ir pergyvenu. Širdyje jaučiu kažkokią tuštumą, liūdesį, nerimą. Jų nenumalšina nei čipsai, nei kokteiliai. O blogas oras tuos siaubingus jausmus dar labiau paaštrina. Prošvaisčių netolimoje ateityje, deja, nesimato. Muahahahahahahhahahahaha, ką tik pračekinau Gismeteo prognozę dviems savaitėms į priekį, tai karočia, tuo laikotarpiu nebus nei vienos dienos, kai bus šilčiau nei +10. This is birželis. Štai tokios tos vasarėlės Amsterdame. Žodžiu, apie barbequoi mūsų šauniajame sodelyje jau kaip ir galiu pamiršti (nors vakar lyg tyčia įsigijom griliuką, tai gal dabar kaip tik reikės prie jo šildytis ir – papildoma nemokama nauda – nervinti kaimynus kvapais).
Taip atrodo mano sodas, kai užsuka saulė.
Taigi, grįžtant prie posto pradžios ir esmės: kas gi taip neramina jautrią Evelinutės širdelę? Mane visiškai žlugdo mano spintos turinys. Pastaruoju metu apie tai nuolat kalbu Feisbe. Nuolat. Nu, nes neįmanoma bl – skausmą reikia lieti ir juo dalintis, nes kentėti vienatvėje kenkia ir taip nekokiai veido odai (alcohol, drugs, lack of sleep – juokauju, žinoma – darbas, darbas, darbas). Na, o spintos turinys tai yra maždaug toks: šūdas; šūdas; šūdas; šūdas; pusė velnio; šūdas; šūdas; o siaube, kas čia per ŠŪDAS; tingiu lyginti; šūdas; na, su šitu dar GAL galima pamiegoti. Joje visiškai nėra nei vieno daikto, kuris man patiktų ar juo labiau – tinkamai atstovautų mano asmenybę: kreivoka, bet subalansuota; juoda, bet nenuobodu; asimetriška, bet tvarkinga; neekstravagantiška, bet biškį minimaliai (labai minimaliai) edgy ir rock ‘n’ roll. O dabar toje spintoje kažkokia, atsiprašant, chuinia. Jei ten kada nors ir buvo kas nors gero (o tai buvo labai labai seniai), tai tie skudurai jau yra sunešioti ir tinkami nebent grindims valyti. Bet aš jų dar neišmetu (į charity shopą net nežinau, ar negėda būtų tokių nešti), nes tada vapšie liksiu nuoga (kas man visai patiktų, bet mes kiek kitokiame pasaulyje gyvenam). Kaip egzistuoti toliau, aš nežinau. Aš, aišku, galėčiau nusiprikti vieną-kitą daiktą, bet tai NEPADĖS. Man reikia keisti VISĄ garderobą – nuo A iki Z, nuo prisegamų kojinių iki paltų, nuo jumpsuitų iki kardiganų, nuo pižamų iki skarelių.
Kalbant apie zjbs rūbus (nors ir ne iki galo mano skonio):
P.S. Dar man labai įdomu, kaip po šimto metų atrodys mano veidas. Po šimto metų girto miegojimo su makiažu. Nu gerai nors tiek, kad dabar dažausi žymiai mažiau nei seniau (going for that natural look, ya know).
“Vincent Gallo told me that I’d gain indie cred if I gave him a bj on screen. Seems reasonable.” (ghghghghgh, iš šito tai miriau – aliuzija į Brown Bunny su Chloe Sevigny)