04
Tas nuostabusis Facebook’as… Jame gali pamatyti, kaip gyvena tie, kurių seniai nematei. Galbūt jie jau prisigimdė negražių vaikų, o galbūt ištekėjo už tavo ketvirtos eilės pusbrolio. Šiandien atradau kelis neužrakintus seniai matytų žmonių profilius ir negaliu atsidžiaugt, KAIP ĮDOMU ir faina, kad jie akivaizdžiai negyvena geriau, nei aš. Į draugus neaddinau, nes galbūt manęs net neprisimena, ir šiaip what for?
Štai pvz., atsimenu buvo mokykloje viena graži mergaitė. Graži, graži. Ir prie pinigo. “Toli eis.” – galvojau aš anuomet. Ne, Jūs jau tik nepagalvokite, kad gražuolė degradavo ar dar kažką. Ne, ne. Su ja viskas OK. Vienintelė bedėlė – ji niekur nenuėjo. Ji sustojo. Žodžiu, aš nematau jokio progreso. Mano akimis žiūrint šiandien – ji yra lopė. Pagalvokit, ar patys nebuvot lopai prieš kokius šešerius metus. Gal ir buvot. Bet dabar gal jau ir nesat, ane? Tai va. Ji liko kokia ir buvo. Ir bendrauja toliau su lopais. Gyvena normalų NUOBODŲ gyvenimą. Lopišką. Tarp namo sienų su kalėdų egle, maisto gaminimu ir turistinėm kelionėm į užsienį. Ir bendrauja su tais pačiais lievakais iš šūlios. Be abejo, šioje vietoje norėčiau sulaukti ginčų a la: “Ko tu čia varai? Gal pavydi? Ten gi viskas jiems – zšbs…” Bet manau, kad atsiras ir tokių, kurie tiksliai supras, ką aš turiu omeny.
Beje, jos išvaizda irgi neprogresavo. Na, kad veidas nepaseno, tai čia mes visi labai džiaugiamės, žinoma, dėl šito. Bet dar yra toks daiktas kaip APRANGA. Anais laikais, pamenu, ji rengdavosi fainais drabužiais. Žinomų firmų ir spalvotais. Kai esi aštuntokas, tai, be jokios abejonės, daro nemažą įspūdį. Bet kai tau – beveik dvim penki… o tavo skonis nė kiek nepasikeitė, tai ką aš žinau. Nežinau, bet aš tų oldskūlovų oranžinių velvetinių “Adidas” batų šiuo metu nenoriu nė akyse matyti. Bet dar vis laikau juos spintoje, Vilniuje. Atsiminimui.
Štai pvz., dar vieną pavyzdį atradau. Populiari mergaitė mokykloje. Taip vadinama, “fyfa”. Na, bet marozams juk zjbs tokios. “Toli eis tokia.” – galvojau anuomet aš. O taip. Toli ji ir nuėjo. Į zaksą. Su vienu iš tų marozų.
Einu mokytis.
Share on Facebook
03
| Tavo vardas: |
ne kalė
|
| Dėstyk: * |
tu kalė ar tokią tik primeti?
|
Aš kaip tik primetu ne kalę, bet realybėje skatinu žmones šokti nuo tilto.
| Tavo vardas: |
parūpo
|
| Dėstyk: * |
o tu kreipi dėmesį jei ant tavęs stuma?
neakivaizdžiai,už akių,kai tą iš pašalinių išgirsti?
parinies tada?ką darai?
|
Pastaruoju metu nelabai ką blogo apie save teko girdėti. Iškyrus tai, kad esu prasta lovoje… iš žmonių, kurie manęs nepisa (visom prasmėm). Ką tada darau? Parašau Gražiems Berniukams per Skaipą.
Share on Facebook
01
Ir ką gi Jūs, mielieji mano ir nelabai, veikiate pirmąją Naujųjų metų dieną, kuri dar ir yra penktadienis. Jau pizdec, koks tūsų metas, ane? Uoj, uoj. Aš tai vakar atšvenčiau ramiai ir sėdžiu dabar nx SU MOKSLAIS. Internete radau labai įdomių paskaitų. Šitą šūdą paliubomu būtų įdomiau skaityti pačiai kokioje nors Vikipedijoje (vadovėlių Londone turiu lygiai apvalų nulį), tačiau aš to padaryti negaliu, nes dėl supistų nesibaigiančių roadworks už lango aš paprasčiausiai negirdžiu savo minčių. Todėl sėdžiu su naūšnykais ir žaviuosi video medžiaga. Mano egzai – jau praktiškai už savaitės. Čia gi TRAGEDIJA. Be to, aš neturiu šaibų ir tai man kažkiek irgi gadina nuotaiką. Sušikti DLR debilai už lango neduoda man miegoti jau savaitę. Pasiūlė kompensaciją, bet NEKELIA RAGO. Į mailą irgi neatrašo. I agree, my life is fucked. Geros dienos!
Share on Facebook
29
Kaip ir kas mėnesį, kaip ir kas savaitę, kaip ir kasdien… MANE VISKAS NERVINA. Aišku, dabar prie visko prisideda ir nuostabūs iš už lango sklindantys garsai – statybininkų hardkoras. Persiprašau, spydkoras. Bandau išgirsti bent vieną savo protingą mintį, bet man nesigauna, nes protingos mintys – per tylios. Lieka tik tos durnesnės.
Naujųjų metų atėjimas į namus (kurie yra ne mano) mane veikia neigiamai. Visi planuoja, į kokį čia geresnį tūsą nuvaryti, nes atseit gi pagrindinis metų balius – neduokdie, per mažai nusigersim. O man taip liūdna ir visai nerūpi, kur aš švęsiu. Greičiau jis praeitų. Man liūdna, nes kaip ir kasmet, būtent švenčių laikotarpiu, vargšą kaimo žmogų aplanko apmąstymų metas. DURNŲ APMĄSTYMŲ METAS. Lyg niekur nieko, aš pradedu svarstyti apie visokius gyvenimiškus šūdus. Kaip kokia Visagino kaimietė (jei esi iš Visagino ir skaitai šį blog’ą, skubu Tave pasvekinti – esi viena iš nedaugelio ano rusyno išimčių).
Kas gi įeina į “gyvenimiškų šūdų” sąvoka? Na, tokie briedai, kaip KUR AŠ ESU IR KUR NORIU BŪTI (kalbu apie vietą gyvenime, o ne savo storos šiknos lokaciją) IR KĄ GI MAN BLET PO GALAIS DARYTI? Kad būtų mol geriau. Ko aš noriu iš savo gyvenimo ir kur man gauti babkių, kad lengviau būtų tuos norus pildyti. Aš pvz., norėčiau visą gyvenimą daug keliauti, kad niekur niekada nenusibostų. Visur man yra namai. Vietos, darbai, pramogos ir kiti dalykai turi tendenciją užpisti. Žmonės, beje, irgi užpisa. Pati norėčiau kitų neužpisti. O mane suptų neužpisantys. Nes kai jau labai užpist pradeda, tai ir užsipist galima.
Taipogi norėčiau būti kuo labiau nepriklausoma nuo kitų žmonių. Dabar, deja, negalėčiau pasigirti nepriklausomybe – tai man varo siaubingai nepakenčiamą depresą. Aš stresuoju ir stresuoju kasdieną. Man net nereikia rimtos priežasties stresui. Mano nervai ant tiek ištampyti, kad iš kiekvieno šūdo aš padarau gyvenimo tragediją. Ir baikit Jūs nx taisyt tuos kelius man po langais, po galais. Esu supista vėpla ir nuolat padarau kokią smulkią nesąmonę. Arba pasakau. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu šnekėti nesąmoniu ir daryti klaidų. Aš negaliu sau to leisti. Mano reikalavimai sau yra ant tiek aukšti, kad aš neleidžiu sau padaryti nė menkiausios klaidelės. O jei jau padarau, tai graušiu save apie tai visą gyvenimą. Ir po penkerių metų aš su įsivaizduojamomis ašaromis akyse prisiminsiu tokį šūdą kaip pvz., “per garsiai nusižvengiau troleibuse”. Ir graušiu save “kaip tu taip galėjai, kvaile?” būdu. Nors tokios mano “klaidos” net norėdami neatsimintų nei bendrakeleiviai, nei pats ponas Dievas… Ir baikit drožt tuos kelius, kartoju dar vieną kartą. Arba iškviesiu jums psichologais prisimetusių teroristų būrelį. Tankuose.
Kažkada, kai nusprendžiau, kad Vilniuje parkių man jau pasidarė per daug, sumąsčiau, kad gal jau metas pizdint į naują miestą ir neturėt suspistos praeities. Čia dar neprisišikau, bet manau, kad tai tik laiko klausimas. Nors gal aš ir klystu. Ne, aš niekada neklystu. Vėpla ir Niujorke vėpla. Mano atmintis per gera. O mano gėda amžina. “Gal Jūs, vaikeli, nepakankamai šniojate? Pagalvokite gerai apie tai.” Na, na. Atchodų aš nenoriu irgi.
Mano galvoje – per daug minčių. Durnų minčių. Tokie kiekiai informacijos ir problemų sprendimai toli gražu nelabai telpa toje galvelėje. Žandai šioje vietoje pasitarnauti nesiryžta. Mane užpisa svarstyti. Aš noriu daryti. Aš vis kažką renkuosi. A arba B. O gal C. Sakot turit ir D? Mmm, įdomu, įdomu. O jei paimčiau B, tai gal galėčiau jį sukombinuoti su C? Krč, užsiparinu ir neišsirenku nieko. Nes nieko nedaryti – lengviausia. Aš noriu į Niujorką.
Mano kvailu įsivaizdavimu, būtent ten būčiau laiminga.
O gal aš tik prastai išsimiegojau šiandien?
Share on Facebook
21
Neįtikėtina, bet mano kompiuteris rodo, kad šiandien jau yra gruodžio 20-oji. Tai reiškia, kad metai eina velniop į pabaigą ir atėjo metas atlikti metinę ataskaitą. Hmmm… Pasižiūrėkime, ką šia tema rašiau pernai. Haha, privertė nusišypsoti! Kaip man juokinga visa tai skaityti šiandien, po metų. Turint omeny, kad kai kurios nominacijos dabar turi visai kitokią reikšmę. Haha. Ir kaip gi aš galėjau pamiršti. Aбасрусь. Kam reikia, tas suprato.
Gal kas norėtų man pagelbėt galvojant nominacijas? M? Metų balvonas, metų profesija (bedarbis), metų zapadlo, metų gėda, metų dar kažkas…
Share on Facebook
02
Eikit visi naxui su savo tais postais.
Aš turiu problemų.
Share on Facebook
30
Aš tooooookia nelaiminga! O Dieve, Dieve. O Dieve, padėk! Visada mes tampame pamaldūs ir atsimename jėgas “iš anapus”, kai tik nutinka kas blogo. Aišku, Dievas nebus toks malonus ir tuoj pat neatsiųs man pinigų maišo kaip išsigelbėjimo. Oi, kaip man reikia daug pinigų! 
Kas konkrečiai nutiko, negaliu pasakot, bet vis tiek patarkit, ką daryti? Jūs gi tokie protingi. Tikiuosi, parašysit ką nors gero… O aš tuo tarpu pamiegosiu.
Why me, blet, why me? Klausimas “advanced” blog’o skaitytojams: o ką Jūs darytumėt, jeigu Jus mylėtų žmogus, kurio Jūs nekenčiat ir net baisiausiame košmare tokio nematėt? Na, taip. Viena vertus, tai – geriausias įmanomas kerštas… Kita vertus, man kažkokių dišovų kerštų turbūt paprasčiausiai neužtenka. Kai pagalvoji, kaip nemandagu yra nekęst kažko, ar ne? “Tokia graži mergaitė, o taip negražiai pizdyt…” Jo, jo. Prašau manęs tik netrivožyt’ dėl negražaus žodyno. Nes eisit nachui iš kur atėję. Pėsčiomis.
O mano draugai, kodėl Jus manęs neapkabinat sunkią akimirką?
Bandau išgirsti, ką man sako moteriška intuicija. Ta sūka dar niekada manęs nenuvylė. Jau šį savaitgalį taip pavarė, kad JĄ JIBŲ (ačiū Dievui, LITERALLY), kaip pasakytų tėvas.
Dar vienas dalykas – ant kiek neprotingas turėtų būti žmogus, išdrįsęs įsimylėti kitą žmogų be jo raštiško leidimo? Va šitas tai man nedaeis niekada. Čia gi DRAUDŽIAMA! NE LE GA LU. Nepaprašydamas leidimo parodai nepagarbą kitam žmogui bei Lietuvos Konstitucijai. O jau ant kiek manęs negerbia, tai čia net Dievas nepadės. Drįsta man akis drąskyt kaip šuniui su tais savo “jausmais” (pf). Tu mane skaudini. Oi, kaip tu mane skaudini! Oi, oi! O tu gydyk savo galvą ir uždaryk burną, kai ėdi. Ir taip gyvenimo nėra, tai dar blet įstatymų žmonės nepaskaito. Kur ritasi tas pasaulis, tai ją jibų. Smegenų bomžai. Die.
Sorry.
Share on Facebook
21
Nedažnai išgirsite mane kalbant apie tokį lame dalyką kaip meilė, bet kadangi mane vargina pakilusi tempera bei nemiga (visą naktį varčiausi, drebėjau ir leidau temperatūrinius inkštimo garsus “kaip man chujova”), galiu sau leisti prašnekti apie tai nevaržomai. 
Ar galėtumėte man, kvailei neraliuotai, paaiškinti, kaip galima mylėti žmogų, kuris tavęs nemyli? Aš suprantu, kad tai – įmanoma, kai tu esi darželyje, pradinėje mokykloje arba tas žmogus netikėtai mirė tavęs neatsiklausęs ir teoriškai nustojo tave mylėjęs. Bet kitais atvejais? Nx, aš nesuprantu – kur Jūsų savigarba ir saviugda? Prašau man tik nesakyti, kad tau lengva šnekėti, nes tikriausiai pati nesi įsimylėjus ir įsivaizduoji, kad viskas čia labai paprasta. Aišku, kad paprasta. Kaip dukart du, jei ne paprasčiau. Jei matai, kad nemyli tavęs – skubiai susikaupi ir grąžini meilę atgal iš kur paėmęs.
Kvailoms mergaitėms taip pat norėčiau priminti, kad jei jau įsimylėjote, tačiau ten “kažkas nesusiklostė”, prisiminkite pagrindinę taisyklę – dėl daunų verkti galima tik vieną dieną. Verksite ilgiau – pačios daunėmis tapsite.
“Px man, kad jis – baisus ir vaikai bus negražūs.”
Koks yra mano meilės įsivaidavimas? Aišku, tuoj gausiu į veidą kaltinimų apie materializmą ar dar kokį velnią, bet tikrai negalėsite paneigti, kad sakau netiesą. Meilė yra: seksualinis potraukis + draugystė + patogumas, kažkokia abipusė nauda (kitais žodžiais tariant – tolkas). Kam būt su tuo, kas tau neduoda jokios praktinės naudos? Arba su kuo tu netobulėji ir stovi vietoje kaip daunas. Pilna matau porų, kurios man atrodo kaip degradai: susideda sau ir gyvena savo kamūrkėj kaip lopai. O pasaulis ir naujos patirtys jau nebedomina jų. Tada jie pasiima paskolą 50-čiai metų ir nusiperka butą Perkūnkiemyje. Bbd.
Heh, Tėvas visada man kartojo, kad į bernus žiūriu kaip į medinius daiktus…
Share on Facebook
RSS SRAUTAS