Sveikučiai

2011-06-02 | 09:19 | Gyvenimo tiesa
02

Nekenčiu… Hm, dabar pagalvojau, kad postas pradėtas žodžiu “nekenčiu” iš karto gauna bonusų už savo emociją ir negatyvą. Kažin, ko ji ir kiti nekenčia? Ant ko čia šian pavarys? Purvo norim, blet!

Nekenčiu kreivą pasaulio matymą turinčių žmonių. Apie savo kreivą matymą jie, savaime suprantama, ničnieko nenumano, nes gi mato kreivai, tai ir nedamato. Nū… Bet galvoja, kad mato viską taip, kaip yra. O yra dažniausiai ne taip chujovai, kaip atrodo. Ir tokiam tu niekada nepaaiškinsi, kad kreivai tu čia matai. Gali transliuot, ką tik nori, bet gedimų turintys monikai vis tiek rodys TV3 savo.

Svarstau, kas gi tokius smegenų defektus sukelia… Greičiausiai nuo vienuolikos pūčiama gandža ir ankstyvi lytiniai santykiai liūdnokos vaikystės patirtys arba prosenelių alchašų pakoreguotas genofondas. Kaip čia Delfis neseniai rašė, alkoholizmas – paveldimas. Na, o su juo turbūt ir tie gedimai. O balti arkliai paveldimi? Turiu omeny, polinkis į arkliavimą girtumo metu. Kodėl kai kurie visada arkliuoja? Kai kurie – kartais, treti – niekada? Pirmieji čia tie, kuriuos badom pirštais sakydami: “O šitam tai gert negalima”. Palik tokį neprižiūrimą, ims staugti ir ožiuotis. Baisiausia, kad kai kuriems nereikia nei alko, nei narko. Pakanka turėti minėtąjį kreivą pasaulio matymą. Arklio galvos, blt. Pastoviai jiems vaidenasi, kad kažkas nori juos įžeist. Vargšiukai nx, dievaži. Bet tuo pačiu ir matys kiekvieną tavo klaidelę. Netgi savo klaidas laiko tavo klaidomis. Tokie jau blt įžvalgūs. Eiktuną, šito tai vapšie negaliu pakęst. Maža to, kad tūparyla, tai dar ir su skleroze.

Krč, nusibodo rašyt, pykina mane. Pasidalinkite komentaruose, kaip Jums kas atrodo. Ar teisingos mano mintys? Galbūt nusišnekėjau eilinį kartą? Neišbaigta mintis? Niekas geriau nenuramina mėnesinių skausmų už komentarų purvo vonią.*

P. S. Posto pradžioje esantis kiaušinis nieko nereiškia. Man šiaip labai gražu yra kiaušai.

*Jeigu visada visų klausyčiau, kaip jiems kažkas atrodo, tai vaikščiočiau priaugintais papais VU fiLOLogyne.

Niežti galvą

2011-02-27 | 21:28 | Bullshitism
27

Paskutinių porą naktų sapnavau savo exus / šiaip bernelius. Po vieną per naktį. Kažkaip nemalonu buvo sutikt. Su vienu reikėjo važiuoti iš Šeškinės į centrą. Sakiau, kad kviestų taksą. Sako, išprotėjai. Sakau, o tai kaip kitaip nuvažiuosi? Sako, mikriuku. Sakau, a. Neveltui ex.

Man atrodo, šitie sapnai buvo lyg atsisveikinimai. Nes turiu įtarimų, kad šitų žmonių daugiau niekada gyvenime nebesutiksiu.

Tikiuosi dėl to, kad kažkada ne už šimto metų išsipildys mano svajonė ir aš nebegyvensiu Europoje.

Kaip Evelina keitė pavardę Feisbuke

09

Kažkam čia skundžiausi, kad niekada gyvenime nesikeisčiau “relationship statuso” (tikrai šio junginuko neversiu – jau vien iš nepagarbos lietuviškai FB versijai) Feisbuke, nes tai atseit yra be galo LAME. Taip, be abejo, ir yra. Nebent esi jau šimtą metų su tuo debu ir visas univeras bei Gravas ir taip seniai žino apie tavo gėdą. Tiesa, kažkada prieš porą metų tokią klaidelę esu padariusi net AŠ. Baigėsi tuo, kad eksai ėmė komentuoti ir sveikinti. Tipo mol – kaip tu čia taip radai. Tu! Radai! Sensacija! Anuomet, gilioje senovėje, “laikų” dar nebuvo – čiuju ir čia būtų pasidarbavę, sūkos. Garantuoju.

Pastaba/patikslinimas: jeigu nurodomas tik statusas, bet neparašyta, su kuo jis vykdomas, tada nėra taip jau labai lame. Tuomet yra apy-lame-iai. Tačiau jeigu visiems viešinama “in a relationship” eilutė + parašyta, su kuo ji sharinama, automatiškai pasidaro labai lame. Nebent, kaip jau minėjau, su tuo debu (savo nelaimei, vardan vaikučių gal netgi) draugaujate šimtą metų.

Kaip žinia, statuso viešinimas paprastai žmogui duoda daugiau žalos, negu naudos. Kai kuriems gali pasirodyti, kad čia – labai naudingas dalykas, nes “seniai neturėjau bobos, tai reikia pasigirti, kol ir šita nemetė” / “draugai įtaria, kad esu gėjus” / “reikia panervinti eksą, kad pirma naują antrą pusę susiradau.” Žodžiu… lame, lame, lame.

“Lame” atvejų daugiausia pasitaiko tarp vienuoliktokų-dvyliktokų (į dar jaunesnių žmonių profilius tingiu žiūrėti net edukaciniais-statistiniais tikslais), tačiau jų nemažai pasitaiko ir tarp trisdešimtmečių. Žinoma, kvailo statuso turėjimas – ne visada statusą turinčio (ahaha) kaltė. Gal tavo debas/debė tave pakvietė būti “santykyje”, o tu nenorėdamas (-a) (ne)mylimojo (-sios) įžeisti pasiūlymą priėmei.

Kažkaip eilinį kartą labai smarkiai nutolau nuo temos. Na, gal ir ne taip jau smarkiai, bet… Pradinė rašliava turėjo būti apie tai, kaip ir kodėl aš pasikeičiau pavardę Feisbuke į “-ienė” (kiek žinau, Gūglas mane rastų ir pagal mergautinę –> “Evelina Neevelina”). Atsakymas yra viename Rugpjūčio mėnesio postų. Kažkodėl aš nusprendžiau, kad šita metamorfozė yra mažiau lame, nei relationship statuso pakeitimas. Pas mane realiai nėra iš vis joks statusas nustatytas – net single, kuris dažniausiai nieko nereiškia – nes aš atseit slepiu asmeninį gyvenimą. Nes noriu būti selebė ir reikia todėl viską slėpti po kaldra. Just joking.

Keisdama pavardę iš pradžių neįsivaizdavau, koks tai bus svarbus žingsis mano internetiniame (o gal net ir realiame) gyvenime bei nekaltų berniukų širdžių ėdimo karjeroje. Kelios raidės ir tapau išrtinta iš “Available Lietuvos rinkoje bobų” sąrašų. Nuo šiol bernai man neberašo smalsių žinučių per Facebook messages, o Facebook chate kalbina tik draugai, kurie nenusiteikę manęs kabinti.

Bet aš patenkinta.

Nukopinau, ką šneku Skaipe ir sudėjau lietuvybę = postas

2010-10-20 | 03:09 | Bullshitism
20

Nusprendėm nežaist Žalios Kortos loterijos, nes nesėkmės atveju, į išsvajotajį Burgerlandą bus patekti gerokai sunkiau. Žodžiu, patys sau ir rizikuokite.

Ant Burgerlando, atseit, dirbti reikia. Na, kad gautum ten tą vizą savo darbinę. “Reikia rasti kompaniją, kuriai reiktų tavo paslaugų. Turi turėt, ką jiems pasiūlyt.” Sutinku. Tačiau manau, kad rasti tokią kompaniją yra tiek pat lengva, kiek laimėti garsiąją loteriją. Tai gali kainuoti daug nervų, pastangų ir, žinoma, LAIKO. O kas, jei tektų dirbti ant to penkiolika metų? O kas, jei dirbtum ant to visą gyvenimą, bet niekada taip ir nepasiektum tikslo? Aš nenoriu būti laiminga po penkiolikos metų, aš noriu būti laiminga šiandien.

Tokių, kurie nori turėt, ką pasiūlyt, t. y. konkurentų, yra daugiau nei iki kaklo. Na, aš žinau, kad vargais negalais visada kankinuosi, stengiuosi, kol negausiu savo, bet juk negaliu būti garantuota, kad man pavyktų ir ant tiek sunki užduotis. Jei aš arba tu kažkam ir būtume išskirtiniai, kaip tą žinot anai kompanijai? Visi ten “išskirtiniai” ateina (su išskirtiniu trečių šalių akcentu) ir čia tikrai daug kas priklauso nuo sėkmės. Mane gąsdina tai, kad pastangos gali neatsipirkti.

Pvz., šiuo metu savo gyvenimu esu tik labai sąlyginai patenkinta. Man baisu, kad taip bus amžinai. Aišku būna ir blogiau, tai čia vapšie – GOD FORBID. Aš nežinau, ant kiek pasitikiu savo jėgomis. Bet kokioje srityje. Dažniausiai darau viską “ant durniaus”, turėdama omeny, kad durniams sekasi.

Bet visų neapdurninsi.

(Į tai, kad loterijos vis tik nežaisim:) Vargas, blet. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nereikia eit nuotraukų darytis.

<…> Mano galvoje yra daug visokių “o jeigu”. “O jeigu tą, o jeigu aną.” Tie “o jeigu” yra, be abejo, ganėtinai pesimistiniai. Jie yra demonai, kurie mane gąsdina ir ėda iš vidaus. Jie nėra stiprūs, bet jų yra daug. Susijungdami jie sudaro nemažą kariuomenę. Tada žmogus (šiuo atveju AŠ) ima galvoti, kad nors jie ir yra silplnučiai demoniukai-snargliukai, juk vienas iš jų gali išgyventi ir viską sugriauti. Tikimybių teorija. Na, čia labai panašiai, kaip spermatozoidai dirba patekę į tavo organizmą. Silpni, silpni, bet ima ir atsiranda vienas, kuris užpuola tave iš užpakalio, kol tu nusisukęs updeitini Feisbuko statusą Aifone.

Pasėkmės būna skaudžios – nukarę papai ir penkiagubas celiulitas. Ir tavo diedui ant tavęs nebestovi. “Pesimistė.” Ne. Man kaip tik atrodo, kad galutiniam rezultate stovėsiu su fortūna rankose, išbalintais dantimis ir amerikietiška šypsena iki šiknos (net ne iki ausų). Bet gal tai vadinama idiotizmu, o ne optimizmu?

<…> Šiaip tai jeigu ką, tai manyje jau bunda motiniškas instinktas po biškį. Kažkur po dvidešimties metų būsiu pasiruošusi gimdyti.

Labai protingas (kabutėse) pamąstymas

2010-09-29 | 20:50 | Gyvenimo tiesa
29

Nenoriu nieko, tik grįžti į vaikų darželį. Nes ten gali zyzti, žliumbti ir šikti į mamos nupirktus pantalonus. Ir vis tiek neatrodysi kaip idiotas. Nes juk esi MAŽVAIKIS. Mažvaikiams… viskas galima. Aš irgi noriu būt mažvaikė ir psichuoti LEGALIAI.

Šis pamąstymas padėjo man šį bei tą suprasti.

Nekenčiu vaikų, nes PAVYDŽIU jiems.

“You’re a liar and a thief. You’re a God damn Lithuanian prostitute. I’m sure one day I’m gonna come home and find nothing, but a packet of salt.”

2010-06-21 | 21:40 | This is the Life
21

Žmonės mane nervina. Idiotai, blet, prakeikti. Nesikeikiant. Šiandien sužinojau “nuostabią” žinią. Mano kompas – nepataisomas. Taip, taip, tas pats mano mylimas baltas Makiūkštis. Taip, taip, tas pats vienintelis geras vyras mano gyvenime. Mielas baltas vyras – tas mano Makas. Niekada nesirinkčiau juodo. Na, su kompais juk kaip su žmonėm. Man patinka kurstyti tautinę nesantaiką, nors ir nesu rasistė. Smagu nx.

Šiuo metu mano gyvenimą labiausiai apsunkina du neatsakyti gyvybiškai svarbūs klausimai:

1) Ar “Walkers” yra angliškas “Lay’s” atitikmuo?
2) Kodėl Europoje matau amerikietiškus “Twix’o” logotipus? Jie ką, sumanė suvienodinti pasaulį? Crazy peepz.

Rytoj grįžtu į Londoną – reikės ten ir išsiaiškinti. Žiauriai tingisi gūglint iš šitos kėdės. Ketvirtadienį varau į Italy, nors tiesą pasakius, mane kankina lengvos abejonės dėl šios Rajaneirinės kelionės. Matote, viskas priklauso nuo kompanijos, su kuria varai. Mano kompanija, be jokios abejones, yra “pati geresnė”. Tačiau kaip ir kiekviename draugų rate, joje yra šiokių tokių nesklandumų, kurie man neduoda ramybės. Hm, pažiūrėsime, ką gi mums atneš rytojus – gal vėl išsiverš koks ugnikalnis Kamčiatkoje? Heaven help.

Gero gyvenimo.

Kaip atskirti protingą berną nuo dauno?

19

Daunas tau bučiuoja šikną ir serga kažkokia neaiškia šizofrenijos forma. Jos dėka, prieš akis jam makaluojasi NESĄMONĖS. Dažniausiai šie halionikai vaizduoja tavo meilę jam. Kurios, aišku, nėr. Bet daunui juk nedaeina, kad nuėjimas išgert kavos daugiau nei kartą metuose toli gražu nereiškia tavo suinteresuotumo. Greičiau atvirkščiai. Daunas mėgsta karts nuo karto (dešimt kartų į dieną) “padaryti tau skambutį”.

Protingas susipratęs, kad tau pochui, tokiu atveju kaip tik kuo greičiau pasiųstų tave nachui.

Kad tik pats netaptų daunu… kai tą padarytum TU.

20100218

2010-02-18 | 17:07 | This is the Life
18

Negaliu pakęsti neperskaitytų laiškų inboxe. Inboxas visada turi būti švarus – visi laiškai privalo būti “perskaityti”.

Taip pat negaliu pakęsti, kai matau, jog yra nepravalytų spamo laiškų (prie “spam” boxo yra koks nors skaičius). Buvau pripratusi kiekvieną kartą, kai Gmailas atsinaujina viagros naujienomis, nueiti į spamo dėžutę ir jas pravalyti. Darydavau tą vidutiniškai šimtą kartų per dieną. Kad ir kaip negalėčiau pakęsti nuobodžių pasikartojančių veiksmų, mano emeilo švara yra svarbiau už viską. Dabar suradau išeitį – paslėpti spam ir trash boxus (mano trashas irgi turi būti švarus – kitaip negaliu žiūrėti). Dievinu tvarką. Ta proga netvarkysiu šian kambario.

Vakar supratau, kad pagaliau pasenau, nes mane pradėjo kabinti mažvaikiai.

Tavo vardas:
lama
Dėstyk: *
Kokie Pringles’ai tau labiausiai patinka?

Kažkada labiausiai mėgau žalius. Na, tuos su onion. Dabar tas cheminis aromatas jau gerokai pabodo. Tiesą sakant, šiuo metu čipsus esu išmetusi iš savo raciono (tikiuosi, ne laikinai) – nusibodo visi. Ypač Pringles. Tačiau jei pirkčiau Pringles, tai būtų Pringles Spicy Cheddar (ar kažkaip panašiai – neišsigūglina kažkodėl bjaurybė prakeikta).

Dėkingumas

2010-02-05 | 13:31 | Gyvenimo tiesa
05

Nekenčiu, kai mane verčia būti dėkinga per prievartą. Tipo, padaro kažkokią paslaugą ir tada  mol – KOKS AŠ ŠAUNUOLIS – DĖKOK MAN. Visų pirma, jeigu ir nepasakau stebuklingo žodžio “ačiū”, dar nereiškia, kad nesu dėkinga. Gal nespėjau, o gal atsidėkoju kažkokiais kitokiais veiksmais net neįvardindama to. O kai, blet, man pasako – “Na, Evelina, ačiū man.” Tai BBD. Gal tada geriau vapšie nieko tu man nedaryk. Beje, turiu nuliūdinti, pliusai pas mane taip neuždirbami. Nuopisos, be abejo, lai bando gauti mano palankumą dovanomis, pinigais, paslaugomis, “gerumu”… Bet tikri profesionalai vis tiek juos lenks nepajudindami nė pirštelio.

Grįžau

2010-01-26 | 22:57 | This is the Life
26

Nekenčiu žmonių. Esu vienišė. Nenoriu niekur eiti ir nieko veikti, kol nesusitvarkysiu gyvenimo taip, kaip man reikia. Atrodo, tas momentas jau artėja (tfu, tfu, tfu). Šioks toks priartėjimas nusimato ketvirtadienį – man darosi kiek baisoka. Nesinori nieko daryti, kai ne tas galvoj. Kaip aš galiu tūsintis, kai mano galvoje – PARKĖS. Man nusišikti ant tūsovkių, kurios ir be manęs sušiktos. Mano mėgstamiausia veikla gyvenime yra LEISTI BABKES. Man neįdomu veikti tai, kas man neįdomu. Man neįdomu eiti į kiną (nebent tai – prieliudija prieš kai ką kito). Man neįdomu “eiti pasivaikščioti”. Kas čia per šūdas? Man įdomu eiti pasivaikščioti po boutique’us su pilnom kišenėm baksų. Man neįdomu būti tūse, kuriame nėra pažįstamų, nes į tūsus aš einu socialaizintis. Arba drugsų tada reik. Man neįdomu eiti į tūsą, jei aš neturiu tikslo kabinti bernų, o tokio tikslo neturiu niekada. Man neįdomu eiti pas neįdomius žmones – man tai neatrodo verta užpakalio kėlimo. Šiaip man beveik niekas neįdomu ir viskas greit nusibosta. Man įdomu tik mano reikalai, kurių didžiojoje dalyje kiti žmonės net nedalyvauja. Manau, kad neišprotėčiau negyvenamoje saloje. Užtat išprotėčiau, jei man pliurptų visą parą virš ausies. Vienas draugas sako, jog subrendau.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook