20
Nusprendėm nežaist Žalios Kortos loterijos, nes nesėkmės atveju, į išsvajotajį Burgerlandą bus patekti gerokai sunkiau. Žodžiu, patys sau ir rizikuokite.
Ant Burgerlando, atseit, dirbti reikia. Na, kad gautum ten tą vizą savo darbinę. “Reikia rasti kompaniją, kuriai reiktų tavo paslaugų. Turi turėt, ką jiems pasiūlyt.” Sutinku. Tačiau manau, kad rasti tokią kompaniją yra tiek pat lengva, kiek laimėti garsiąją loteriją. Tai gali kainuoti daug nervų, pastangų ir, žinoma, LAIKO. O kas, jei tektų dirbti ant to penkiolika metų? O kas, jei dirbtum ant to visą gyvenimą, bet niekada taip ir nepasiektum tikslo? Aš nenoriu būti laiminga po penkiolikos metų, aš noriu būti laiminga šiandien.
Tokių, kurie nori turėt, ką pasiūlyt, t. y. konkurentų, yra daugiau nei iki kaklo. Na, aš žinau, kad vargais negalais visada kankinuosi, stengiuosi, kol negausiu savo, bet juk negaliu būti garantuota, kad man pavyktų ir ant tiek sunki užduotis. Jei aš arba tu kažkam ir būtume išskirtiniai, kaip tą žinot anai kompanijai? Visi ten “išskirtiniai” ateina (su išskirtiniu trečių šalių akcentu) ir čia tikrai daug kas priklauso nuo sėkmės. Mane gąsdina tai, kad pastangos gali neatsipirkti.
Pvz., šiuo metu savo gyvenimu esu tik labai sąlyginai patenkinta. Man baisu, kad taip bus amžinai. Aišku būna ir blogiau, tai čia vapšie – GOD FORBID. Aš nežinau, ant kiek pasitikiu savo jėgomis. Bet kokioje srityje. Dažniausiai darau viską “ant durniaus”, turėdama omeny, kad durniams sekasi.
Bet visų neapdurninsi.
(Į tai, kad loterijos vis tik nežaisim:) Vargas, blet. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nereikia eit nuotraukų darytis.
<…> Mano galvoje yra daug visokių “o jeigu”. “O jeigu tą, o jeigu aną.” Tie “o jeigu” yra, be abejo, ganėtinai pesimistiniai. Jie yra demonai, kurie mane gąsdina ir ėda iš vidaus. Jie nėra stiprūs, bet jų yra daug. Susijungdami jie sudaro nemažą kariuomenę. Tada žmogus (šiuo atveju AŠ) ima galvoti, kad nors jie ir yra silplnučiai demoniukai-snargliukai, juk vienas iš jų gali išgyventi ir viską sugriauti. Tikimybių teorija. Na, čia labai panašiai, kaip spermatozoidai dirba patekę į tavo organizmą. Silpni, silpni, bet ima ir atsiranda vienas, kuris užpuola tave iš užpakalio, kol tu nusisukęs updeitini Feisbuko statusą Aifone.
Pasėkmės būna skaudžios – nukarę papai ir penkiagubas celiulitas. Ir tavo diedui ant tavęs nebestovi. “Pesimistė.” Ne. Man kaip tik atrodo, kad galutiniam rezultate stovėsiu su fortūna rankose, išbalintais dantimis ir amerikietiška šypsena iki šiknos (net ne iki ausų). Bet gal tai vadinama idiotizmu, o ne optimizmu?
<…> Šiaip tai jeigu ką, tai manyje jau bunda motiniškas instinktas po biškį. Kažkur po dvidešimties metų būsiu pasiruošusi gimdyti.
12
Galvoju, apie ką čia šiandien pasiskųsti. Kažkas mane kamuoja… tik neaišku, kas. Hmm, tikriausiai tai – nedidukas savaitgalio atchodžiukas. Kaip sakoma – prie blogo nepriprantama. Priprantama prie gero, t. y. blogulio priežasties.
Realiai, tai mane kamuoja skudurų troškulys, žvėriškas alkis babkėms ir dar bala žino kam. Visko gal nevardinsiu, nes tada vapšie niekas neišsipildys. Pastaruosius du paminėjau, nes ir asilui aišku, jog jiems įvykti nešviečia artimiausius dešimt metų anyway.
O kažin, kas gi galėtų pasikeisti po dešimties metų? Vienas draugas man patarė pagalvoti apie child benefit (how much?). Nu gal, nu gal. Child benefit ir daug kitų – “tada būtum tikra benefit whore”. Gal ir nieko idėja. Ant tų žodžių manyje pabudo apsimestinis kilnumas ir sumaniau, kad verčiau parduočiau litriuką-kitą savo kraujo. Ar kiek ten jie jo išmelžia? Po to, kažkaip lyg ir persigalvojau, nes pagalvojau – “Nu jau visai išprotėjai, Evelina – dėl babkių gadinsies sveikatą?” Neilgai trukus man dašuto, kad kiti tą daro nachalia, sveikatai savo nė kiek nepakenkia, o užtat kažkam prideda pora dienų gyvenimo. Na, jie ir ryšiuos tą padaryti, tai tikrai tikėsiuos, kad po savaitėlės Dievas man atsidėkos penkiais “All Saints” paltais, kuriuos dalina visiems šventiems.
Aš nenoriu dirbti. 
Aš tingiu. Aš noriu ką nors įdomaus veikti. Galėčiau visą likusį gyvenimą dirbt dvi dienas per savaitę, kaip ir darau dabar. Bet su tokiu “persidirbimu” niekada nesimaudysiu rūbuose ir Makintoshuose. O aš manau, kad mirtis nuo uždusimo balta plastmase turi savito žavesio. Tik prašom neprikaišioti man materializmo, nes jei dar nesu materializmo ikona, tai tikrai iš paskutiniųjų stengiuosi eiti ta linkme. Prašau man netrukdyti.
P. S. Šią sekundę norėčiau žiūrėt serialą “Big Love”. Deja, turiu tik žurnalą “Love”.
12
Norite tikėkite, norite ne… bet šiandien aš išteku! Prašom mane nuoširdžiai sveikinti bei kuo plačiau praverti savo pinigines. Sąskaitos numerį pavedimams daryti sužinosite parašę elektroniniu paštu: user.friendly.biatch@gmail.com. Laukių Jūsų laiškų! Ir ypač – PAVEDIMŲ.
Vestuves minėsime gan kukliai, bet balta fata (dievinu šį rusizmą), balta suknelė, balta mišrainė, balta staltiesė, žydra gumytė (ar kaip ten ją vadinate?) ir be abejo, žavus jaunikis, turėtų būti savo vietose. Oh em gee, I’m so excited!!!
Vienintelis dalykas, kuris mane neramina šiuo metu yra mano pilvūzas. Jis – toks išsipūtęs, kad bijau, jog svečiai pamanys, kad tuokiamės iš reikalo. Skubu paneigti šį potencialų gandą.
Na, ir pabaigai… Linkiu Jums sugauti mano puokštę!
17
Lietuva, be abejo, visuomet turi kuo pradžiuginti joje apsilankiusį žmogų. Kaip bebūtų keista, šįkart kalbu visai ne ironiškai.
Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.
Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”
Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.
Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:
Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00″.
Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.
Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.
Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.
20
I saw this coming. I saw this coming. Mes su Tarasova, nuo tada, kai atsikraustėm į savo mielą butą, buvome pripratusios palaikyti tam tikrą chatos temperatūrą. Taip vadinamą – “Africa mode”. Kaip žinia, už Afriką, Australiją, kitaip sakant, ŠILDYMĄ… ar ką tu ten nori, (gal Zelandiją ar Tasmaniją)… kažkada tenka susimokėti. Kadangi esame turtingos kaip badaujantys Somalio vaikai atsikišusiais pilvais, už elektrą gauti £440 bill’ą mums yra visiškai normalu (turint omenyje, kad už taksą man teko gauti £381 ar kokią ten sąskaitėlę).
Jums geriau nežinoti, kiek mano pragyvenimas kainuoja mėnesiui. Kiek daugiau (gal labiau tiktų žodis “gerokai”?) nei uždirbu. Išvados? Mano išvada ir patarimas SAU tikrai nėra TAUPYMAS. Patys blet ir taupykit. Aš gyvensiu Afrikoj ir važinėsiu taksu į Londoną. Mano išvada skamba taip: “Daugiau niekada nebesipisk nachalia, Evelina”. Taip pataria mano širdies balsas. A-a-a-a!!!
Pinigus palikite ant stalo.
Nu, Londonas, tu sūka, visus rūbus iš manęs iščiulpsi.
Kaip tyčia, prieš gaunant šią puikią žinią, aš susapnavau sprendimą. Susapnavau VERSLO PLANĄ. Planas buvo ant tiek nuostabus, kad net atsibudau žvengama. Žodžiu, sugalvojau, kad ištikus finansiniams sunkumams, visada galima imtis VAFLIŲ GAMYBOS IR PREKYBOS. Ir kokius gi vaflius Jūs norite gaminti, panele UFB? Na, tuos tokius… Tokius, kaip pardavinėja Lietuvos kurortuose. Išmirkytus šokolade. Tačiau aš sumaniau, kad jie turėtų daug didesnę paklausą, jei vietoj šokolado naudočiau karamelę ir braškių sirupą – būtent tokį, kokį naudoja Makdonaldas savo ledams. Taip pat sumaniau, kad reikia ir trečio… original flavour… Tokio, kokio neturi… NIEKAS! What could it be?
Tai – arklio spermos skonis. TADAM! Baltas sirupėlis (nesu mačius live, bet manau, kad susapnavau teisingai – juk arkliai nelabai taip jau ir skiriasi nuo vyrų, ane?). Kodėl pasirinkau būtent tokį (švelniai tariant) nesąmoningą “sirupą”, o ne pvz., aviečių koncentrato užpilą? Ogi buzzui sukelti. Marketingas! Aš ėmiau įsivaizduoti, kaip mano prekystaliu susidomės žiniasklaida. Visi tik ir bėgs čekirautinti, ką ten tokio pardavinėja. O aš juk net nenaudočiau tikros arklio spermos. Realiai, ji egzistuotų tik prekės pavadinime.
Tiesą sakant, anam padažui planavau naudoti natūralų jogurtą iš Sainsbury’s už 35 penius.
P.S. Sapnas vyko anglų kalba. Kaip “Tėve mūsų” atsimenu visą vizualą. Prekystalis su A4 formato iškaba. Iškaboje – kažkas prirašyta ir nupieštas arklys. WAFFLES. Caramel. Strawberry. Horse’s cum.
06
Vakar sutikau geriausią taksi vairuotoją pasaulyje. Jis negalėjo manęs rasti, bet nujautė, kad ta vargšė mergaitė, sėdinti ant bordiūro ir yra Evelina, kurios jam reikia. “Evelina!” – pašaukė jis mane. Aš pradėjau bėgti link jo. Įšokau į taksą ir mes pradėjom kalbėt. Pradžioj jis man pasakojo, kaip sunkiai manęs ieškojo. Sako – taip gerai pažįstu šitą rajoną ir nerandu. “Aš juk čia (E9) gimiau.” Sakau – “Ane? Rimtai? Kurioj gatvėj tiksliai?” Tada jis pasakė gatvės, kurioje gyvenu, pavadinimą.
Šiaip visa vakarykštė diena buvo nenormali. Vakare nuo nuovargio jau sunkiai susikalbėjau su kuo nors. “I’m so lost… that I even got lost.” Pamenu pasakojau draugams, kaip man patinka, kai žmonės moka tinkamai naudotis pinigais. Tada iš banknoto pradėjau sukti triubelę.
(banknotą sukau tik dėl vaizdo – visai neplanavau jo naudoti pagal paskirtį)
Visą dieną vainikavo rytinis sapnas. Sapnavau, kad Londono undergrounde yra… jūra. Anyway, sapnas pavirto košmariška machinacine istorija apie bernus. Sukčiavau, kaip ir visą gyvenimą, bet šįkart mane PAGAVO. Paskutinė scena: bėgu iš murzinos jūros pilnos gyvačių ir visokių pabaisų. Atsibudau pašokdama iš lovos.
10
Aš nesuprantu, kur dingsta tas laikas, bet eilinį kartą nieko nepostinau SAVAITĘ. Net ir dabar nežadu daug rašyti, nes pažiūrėkit, kiek valandų. Šiandien net nesitūsinau. Visą vakarą žiūrėjau “South Parką” ir svajojau apie Chicken McNuggets. Labai keista svajonė. Viena vertus, čia gi šlykštūs šūdas. Kita vertus, noriu traškios mėsytės. Bwe. Vymt. Miau.
Chymkė. Primena bulvinius blynus.
Trumpai papasakosiu, kaip gyvenu ir varau miegot. Gyvenu visai neblogai. Mane dar vis valdo Pinigų Dievas. Londonas būtų visai nebrangus miestas, jei ne nuomos kainos, mokesčiai ir transportas. Kaip žinia, Evelina save labai myli ir gaili savo kojyčių. To pasekoje “transportu” neretai tampa taksas. Kai gavau billą už šią paslaugą, man net akys išlindo ant šiknos (negaliu sakyt kiek, nes mama pamatys). Nors to aš ir tikėjausi. Ir šiaip nervina visokios nenumatytos išlaidos. Kitas dalykas – niekada neturėjau talento taupyti. Matydama, kad neužtenka ant nuomos, vis tiek ėjau šopintis. Nes žinojau, kad kaip nors išsisuksiu. Kaip visada. Bet reiktų gal apsiraminti su tokiais prikolais, nes nuotaiką gan neprastai pagadina tos ŠAIBŲ PAIEŠKOS.
Sorry, noriu miego. Ciao.
16
Tiems mano galvos skausmams niekada nėra pabaigos. Praeitą savaitę migreną man kėlė buto paieškos. Šią savaitę – su pasirinktu butu susijusios problemos (popierizmai, finansiniai sunkumai, “nekenčiu grūstis” sindromas). Kažin, kas mane skaudins ateinančią savaitę?
Na, aniems “sindromams” – dar tikrai ne metas. Nors tiek, nx.
Kaip man reikia šaibų, tai ne tas žodis! Mane jau seniai primokė, kad kraustytis reikia tada, kai pataupai bent mėnesiuką, nes depositai ir kiti šūdai tikrai išvalys visas sąskaitas negrįžtamai. Aš, žinoma, nepaklausiau. Nepaklusni buvau sąmoningai. Man jau geriau pabadauti mėnesį, bet užsibrėžtą tikslą pasiekti GREIČIAU. Kitas dalykas – esu pripratusi suktis ir be šaibų. Tiesą pasakius, mano nuotaika nelabai ir keičiasi nuo tų šaibų. Juk man visada turi būti HUJOVA. Kaip tik šį savaitgalį charakterio bruožų nustatinėtojai nustatė, kad aš negaliu būti happy, nes man pernelyg patinka būt unhappy. Nes aš atseit be parkių negaliu gyventi – kitaip man neįdomu. Man reikia stimulo, tikslo, kovos, iššūkio… Gal ir tiesa.
Atvirai šnekant, kol nepersikėliau, nelabai tikiu, kad tai apskritai įvyks. Nors visi popieriai kaip ir pasirašyti. Mane kankina haliucinacijos, kad kas nors mums ims ir sutrukdys – A VDRUG. A vdrug sūka paskutinę minutę sugalvos, kad nori chatą pasilikti sau. A vdrug chata sudegs. A vdrug sūkai nepatiks kuris nors mano parašytas sakinys. Nežinau, kodėl, bet žymėjau, kad mes nerūkom. Kažkaip instinktyviai norėjosi papist protą bent tiek. Gyvūnų neturiu. Vaikų – irgi ne. Netekėjusi.
Noriu namo (t. y. į ten). Greičiaaaaaaaaaaaaaaaaau. Miau miau.
Prakeiktas nešiojamas T-Mobile internete, чтоб ты здох!
05
Nekenčiu, kai mane verčia būti dėkinga per prievartą. Tipo, padaro kažkokią paslaugą ir tada mol – KOKS AŠ ŠAUNUOLIS – DĖKOK MAN. Visų pirma, jeigu ir nepasakau stebuklingo žodžio “ačiū”, dar nereiškia, kad nesu dėkinga. Gal nespėjau, o gal atsidėkoju kažkokiais kitokiais veiksmais net neįvardindama to. O kai, blet, man pasako – “Na, Evelina, ačiū man.” Tai BBD. Gal tada geriau vapšie nieko tu man nedaryk. Beje, turiu nuliūdinti, pliusai pas mane taip neuždirbami. Nuopisos, be abejo, lai bando gauti mano palankumą dovanomis, pinigais, paslaugomis, “gerumu”… Bet tikri profesionalai vis tiek juos lenks nepajudindami nė pirštelio.
RSS SRAUTAS