“Ot bėdos: turiu naują darbą ir naują vietą gyvent – vienos bėdos.”

Tiems mano galvos skausmams niekada nėra pabaigos. Praeitą savaitę migreną man kėlė buto paieškos. Šią savaitę – su pasirinktu butu susijusios problemos (popierizmai, finansiniai sunkumai, “nekenčiu grūstis” sindromas). Kažin, kas mane skaudins ateinančią savaitę?

Na, aniems “sindromams” – dar tikrai ne metas. Nors tiek, nx.

Kaip man reikia šaibų, tai ne tas žodis! Mane jau seniai primokė, kad kraustytis reikia tada, kai pataupai bent mėnesiuką, nes depositai ir kiti šūdai tikrai išvalys visas sąskaitas negrįžtamai. Aš, žinoma, nepaklausiau. Nepaklusni buvau sąmoningai. Man jau geriau pabadauti mėnesį, bet užsibrėžtą tikslą pasiekti GREIČIAU. Kitas dalykas – esu pripratusi suktis ir be šaibų. Tiesą pasakius, mano nuotaika nelabai ir keičiasi nuo tų šaibų. Juk man visada turi būti HUJOVA. Kaip tik šį savaitgalį charakterio bruožų nustatinėtojai nustatė, kad aš negaliu būti happy, nes man pernelyg patinka būt unhappy. Nes aš atseit be parkių negaliu gyventi – kitaip man neįdomu. Man reikia stimulo, tikslo, kovos, iššūkio… Gal ir tiesa.

Atvirai šnekant, kol nepersikėliau, nelabai tikiu, kad tai apskritai įvyks. Nors visi popieriai kaip ir pasirašyti. Mane kankina haliucinacijos, kad kas nors mums ims ir sutrukdys – A VDRUG. A vdrug sūka paskutinę minutę sugalvos, kad nori chatą pasilikti sau. A vdrug chata sudegs. A vdrug sūkai nepatiks kuris nors mano parašytas sakinys. Nežinau, kodėl, bet žymėjau, kad mes nerūkom. Kažkaip instinktyviai norėjosi papist protą bent tiek. Gyvūnų neturiu. Vaikų – irgi ne. Netekėjusi.

Noriu namo (t. y. į ten). Greičiaaaaaaaaaaaaaaaaau. Miau miau.

Prakeiktas nešiojamas T-Mobile internete, чтоб ты здох!

Dėkingumas

Nekenčiu, kai mane verčia būti dėkinga per prievartą. Tipo, padaro kažkokią paslaugą ir tada  mol – KOKS AŠ ŠAUNUOLIS – DĖKOK MAN. Visų pirma, jeigu ir nepasakau stebuklingo žodžio “ačiū”, dar nereiškia, kad nesu dėkinga. Gal nespėjau, o gal atsidėkoju kažkokiais kitokiais veiksmais net neįvardindama to. O kai, blet, man pasako – “Na, Evelina, ačiū man.” Tai BBD. Gal tada geriau vapšie nieko tu man nedaryk. Beje, turiu nuliūdinti, pliusai pas mane taip neuždirbami. Nuopisos, be abejo, lai bando gauti mano palankumą dovanomis, pinigais, paslaugomis, “gerumu”… Bet tikri profesionalai vis tiek juos lenks nepajudindami nė pirštelio.

Grįžau

Nekenčiu žmonių. Esu vienišė. Nenoriu niekur eiti ir nieko veikti, kol nesusitvarkysiu gyvenimo taip, kaip man reikia. Atrodo, tas momentas jau artėja (tfu, tfu, tfu). Šioks toks priartėjimas nusimato ketvirtadienį – man darosi kiek baisoka. Nesinori nieko daryti, kai ne tas galvoj. Kaip aš galiu tūsintis, kai mano galvoje – PARKĖS. Man nusišikti ant tūsovkių, kurios ir be manęs sušiktos. Mano mėgstamiausia veikla gyvenime yra LEISTI BABKES. Man neįdomu veikti tai, kas man neįdomu. Man neįdomu eiti į kiną (nebent tai – prieliudija prieš kai ką kito). Man neįdomu “eiti pasivaikščioti”. Kas čia per šūdas? Man įdomu eiti pasivaikščioti po boutique’us su pilnom kišenėm baksų. Man neįdomu būti tūse, kuriame nėra pažįstamų, nes į tūsus aš einu socialaizintis. Arba drugsų tada reik. Man neįdomu eiti į tūsą, jei aš neturiu tikslo kabinti bernų, o tokio tikslo neturiu niekada. Man neįdomu eiti pas neįdomius žmones – man tai neatrodo verta užpakalio kėlimo. Šiaip man beveik niekas neįdomu ir viskas greit nusibosta. Man įdomu tik mano reikalai, kurių didžiojoje dalyje kiti žmonės net nedalyvauja. Manau, kad neišprotėčiau negyvenamoje saloje. Užtat išprotėčiau, jei man pliurptų visą parą virš ausies. Vienas draugas sako, jog subrendau.

Jūsų laiškai II (UPDATED)

Dievinu bukas provokacijas. Visų pirma, papasakokite man prašau, kas yra “geras žmogus”? Kunigas? Ne, kunigui nečiulpčiau – nekrikščioniška. O gal čia tas, kur gerai uždirba? Ar tas, kur turi gerą galvą? M? Papasakokite, nesigėdykite, nes nesupratau klausimo. Tačiau galiu pasakyti tiek, kad mūsų didenybė viską padarytų dėl pinigų ir naudos. Aiškiau Tau dabar?

Priklauso nuo mano norų tą minutę.

Kokie Jūs šian aktyvūs

Moku suktis. Nemėgstu pervargti. O kitas dalykas – apie mano veiklą ir pajamas Jūs gi nieko nežinot.

So unfair!

Ir ką gi Jūs, mielieji mano ir nelabai, veikiate pirmąją Naujųjų metų dieną, kuri dar ir yra penktadienis. Jau pizdec, koks tūsų metas, ane? Uoj, uoj. Aš tai vakar atšvenčiau ramiai ir sėdžiu dabar nx SU MOKSLAIS. Internete radau labai įdomių paskaitų. Šitą šūdą paliubomu būtų įdomiau skaityti pačiai kokioje nors Vikipedijoje (vadovėlių Londone turiu lygiai apvalų nulį), tačiau aš to padaryti negaliu, nes dėl supistų nesibaigiančių roadworks už lango aš paprasčiausiai negirdžiu savo minčių. Todėl sėdžiu su naūšnykais ir žaviuosi video medžiaga. Mano egzai – jau praktiškai už savaitės. Čia gi TRAGEDIJA. Be to, aš neturiu šaibų ir tai man kažkiek irgi gadina nuotaiką. Sušikti DLR debilai už lango neduoda man miegoti jau savaitę. Pasiūlė kompensaciją, bet NEKELIA RAGO. Į mailą irgi neatrašo. I agree, my life is fucked. Geros dienos!

“Nežinau, kaip laimėti tokią beviltišką šachmatų partiją. Čiuju, pisti iš figūrų ir lentos į veidą, sužerti ir pabėgti.”

Kaip ir kas mėnesį, kaip ir kas savaitę, kaip ir kasdien… MANE VISKAS NERVINA. Aišku, dabar prie visko prisideda ir nuostabūs iš už lango sklindantys garsai – statybininkų hardkoras. Persiprašau, spydkoras. Bandau išgirsti bent vieną savo protingą mintį, bet man nesigauna, nes protingos mintys – per tylios. Lieka tik tos durnesnės.

Naujųjų metų atėjimas į namus (kurie yra ne mano) mane veikia neigiamai. Visi planuoja, į kokį čia geresnį tūsą nuvaryti, nes atseit gi pagrindinis metų balius – neduokdie, per mažai nusigersim. O man taip liūdna ir visai nerūpi, kur aš švęsiu. Greičiau jis praeitų. Man liūdna, nes kaip ir kasmet, būtent švenčių laikotarpiu, vargšą kaimo žmogų aplanko apmąstymų metas. DURNŲ APMĄSTYMŲ METAS. Lyg niekur nieko, aš pradedu svarstyti apie visokius gyvenimiškus šūdus. Kaip kokia Visagino kaimietė (jei esi iš Visagino ir skaitai šį blog’ą, skubu Tave pasvekinti – esi viena iš nedaugelio ano rusyno išimčių).

Kas gi įeina į “gyvenimiškų šūdų” sąvoka? Na, tokie briedai, kaip KUR AŠ ESU IR KUR NORIU BŪTI (kalbu apie vietą gyvenime, o ne savo storos šiknos lokaciją) IR KĄ GI MAN BLET PO GALAIS DARYTI? Kad būtų mol geriau. Ko aš noriu iš savo gyvenimo ir kur man gauti babkių, kad lengviau būtų tuos norus pildyti. Aš pvz., norėčiau visą gyvenimą daug keliauti, kad niekur niekada nenusibostų. Visur man yra namai. Vietos, darbai, pramogos ir kiti dalykai turi tendenciją užpisti. Žmonės, beje, irgi užpisa. Pati norėčiau kitų neužpisti. O mane suptų neužpisantys. Nes kai jau labai užpist pradeda, tai ir užsipist galima.

Taipogi norėčiau būti kuo labiau nepriklausoma nuo kitų žmonių. Dabar, deja, negalėčiau pasigirti nepriklausomybe – tai man varo siaubingai nepakenčiamą depresą. Aš stresuoju ir stresuoju kasdieną. Man net nereikia rimtos priežasties stresui. Mano nervai ant tiek ištampyti, kad iš kiekvieno šūdo aš padarau gyvenimo tragediją. Ir baikit Jūs nx taisyt tuos kelius man po langais, po galais. Esu supista vėpla ir nuolat padarau kokią smulkią nesąmonę. Arba pasakau. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu šnekėti nesąmoniu ir daryti klaidų. Aš negaliu sau to leisti. Mano reikalavimai sau yra ant tiek aukšti, kad aš neleidžiu sau padaryti nė menkiausios klaidelės. O jei jau padarau, tai graušiu save apie tai visą gyvenimą. Ir po penkerių metų aš su įsivaizduojamomis ašaromis akyse prisiminsiu tokį šūdą kaip pvz., “per garsiai nusižvengiau troleibuse”. Ir graušiu save “kaip tu taip galėjai, kvaile?” būdu. Nors tokios mano “klaidos” net norėdami neatsimintų nei bendrakeleiviai, nei pats ponas Dievas… Ir baikit drožt tuos kelius, kartoju dar vieną kartą. Arba iškviesiu jums psichologais prisimetusių teroristų būrelį. Tankuose.

Kažkada, kai nusprendžiau, kad Vilniuje parkių man jau pasidarė per daug, sumąsčiau, kad gal jau metas pizdint į naują miestą ir neturėt suspistos praeities. Čia dar neprisišikau, bet manau, kad tai tik laiko klausimas. Nors gal aš ir klystu. Ne, aš niekada neklystu. Vėpla ir Niujorke vėpla. Mano atmintis per gera. O mano gėda amžina. “Gal Jūs, vaikeli, nepakankamai šniojate? Pagalvokite gerai apie tai.” Na, na. Atchodų aš nenoriu irgi.

Mano galvoje – per daug minčių. Durnų minčių. Tokie kiekiai informacijos ir problemų sprendimai toli gražu nelabai telpa toje galvelėje. Žandai šioje vietoje pasitarnauti nesiryžta. Mane užpisa svarstyti. Aš noriu daryti. Aš vis kažką renkuosi. A arba B. O gal C. Sakot turit ir D? Mmm, įdomu, įdomu. O jei paimčiau B, tai gal galėčiau jį sukombinuoti su C? Krč, užsiparinu ir neišsirenku nieko. Nes nieko nedaryti – lengviausia. Aš noriu į Niujorką.

Mano kvailu įsivaizdavimu, būtent ten būčiau laiminga.

O gal aš tik prastai išsimiegojau šiandien?

Šiandien Evelina pikta

Aš tooooookia nelaiminga! O Dieve, Dieve. O Dieve, padėk! Visada mes tampame pamaldūs ir atsimename jėgas “iš anapus”, kai tik nutinka kas blogo. Aišku, Dievas nebus toks malonus ir tuoj pat neatsiųs man pinigų maišo kaip išsigelbėjimo. Oi, kaip man reikia daug pinigų!

Kas konkrečiai nutiko, negaliu pasakot, bet vis tiek patarkit, ką daryti? Jūs gi tokie protingi.  Tikiuosi, parašysit ką nors gero… O aš tuo tarpu pamiegosiu.

Why me, blet, why me? Klausimas “advanced” blog’o skaitytojams: o ką Jūs darytumėt, jeigu Jus mylėtų žmogus, kurio Jūs nekenčiat ir net baisiausiame košmare tokio nematėt? Na, taip. Viena vertus, tai – geriausias įmanomas kerštas… Kita vertus, man kažkokių dišovų kerštų turbūt paprasčiausiai neužtenka. Kai pagalvoji, kaip nemandagu yra nekęst kažko, ar ne? “Tokia graži mergaitė, o taip negražiai pizdyt…” Jo, jo. Prašau manęs tik netrivožyt’ dėl negražaus žodyno. Nes eisit nachui iš kur atėję. Pėsčiomis.

O mano draugai, kodėl Jus manęs neapkabinat sunkią akimirką?

Bandau išgirsti, ką man sako moteriška intuicija. Ta sūka dar niekada manęs nenuvylė. Jau šį savaitgalį taip pavarė, kad JĄ JIBŲ (ačiū Dievui, LITERALLY), kaip pasakytų tėvas.

Dar vienas dalykas – ant kiek neprotingas turėtų būti žmogus, išdrįsęs įsimylėti kitą žmogų be jo raštiško leidimo? Va šitas tai man nedaeis niekada. Čia gi DRAUDŽIAMA! NE LE GA LU. Nepaprašydamas leidimo parodai nepagarbą kitam žmogui bei Lietuvos Konstitucijai. O jau ant kiek manęs negerbia, tai čia net Dievas nepadės. Drįsta man akis drąskyt kaip šuniui su tais savo “jausmais” (pf). Tu mane skaudini. Oi, kaip tu mane skaudini! Oi, oi! O tu gydyk savo galvą ir uždaryk burną, kai ėdi. Ir taip gyvenimo nėra, tai dar blet įstatymų žmonės nepaskaito. Kur ritasi tas pasaulis, tai ją jibų. Smegenų bomžai. Die.

Sorry.

“It’s no fat, no sugar, no dairy… It’s no good, throw it out.”

Monica: Also, just so you know, I’m not making a turkey this year.
Joey: What?
Monica: Well, Phoebe doesn’t eat turkey…
Joey: Phoebe.
Phoebe: Turkeys are beautiful, intelligent animals.
Joey: No, they’re not. They’re ugly and stupid and delicious.

Nesuprantu, ar tai Padėkos Diena, ar haliucinacijos, bet mano Google Reader’is šiandien atsinaujina itin flegmiškai. Būtent tą dieną, kai aš nežadu nuo kompo judintis toliau, nei avaly… tfu, patalynės parduotuvė. Galvojau rankos sulūš man nuo tų kaldrų. Sveria toną. Siaubas! O dar turint omeny, kad aš šlubuoju… Žodžiu, Dievas manęs nemyli.

Ta proga šiandien išgėriau ramunėlių arbatos, su mintimi, kad rytoj už tokį labdaringą skrandžiui darbą dangus mane apdovanos… KUO NORS. Kuo nors zjbs. Na, net nežinau – tai galėtų būti nemokami gėrimai ar panašiai. Batai irgi tinka, bet jau nebetelpa į chatą. Ai, o liūdnoji šio savaitgalio žinia yra ta, kad sveikatos sumetimais lieku Londone ir nevažiuoju į Edinburgą, kaip planuota. Dabar mano kambariokas ten varys vienas. Ta prasme, mano sveikata yra gera, bet aš bijau atkristi, o ten tektų pjauti, tad tikrai nukrisčiau į duobę.

Sėdžiu internete ir ieškau to vienintelio, išsvajoto, gražaus, aukšto, pinigingo bei įdomaus… darbo. Senasis mane pradeda bukinti. Bet negali ant jo pykti – jis man leido tris savaites šūdą malti Ispanijoje. Koks nors pinigingas ir gražus jo vietoje pageidautų, kad bučiuočiau jam kojas. Ak tie darbai… Lyg vyrai. Visi chujovi.

Linksmų švenčių!

“Jaučiu kaip smegenis beria iš vidaus.”

“Štai ir baigėsi tavo katino dienos Valensijoje.” – mintyse sau tarė Evelina, kuri kitur tai jau atseit dirba išsijuosus. Tiesą sakant, aš gal jau net ir pavargau ilsėtis… Sirgti irgi jau atsibodo (bet man atrodo, kad jau pasveikau). Taip pat man pabodo nebūti milijoniere ir aš pasiilgau savo manikiūrinių žirklučių “žnyplių”. Žnyplės kerpa gerai ir tiesiai. 

Nekenčiu pašto. Mano siuntinys iš Lietuvos į Ispaniją ėjo tris savaites ir… taip ir neatėjo. O aš jau išvažiuot turiu. O ten juk rūbai mano mieli (brand new!) siuntėsi, o ne kokios nesąmonės. Kas mane paguos ir apkabins sunkią netekties akimirką? Tikrai netikiu, kad juos atsiųs būtent rytoj – paskutinę dieną. Taip būna tik filmuose, o aš, nepabijokime pripažinti, gyvenu kažkur skaudžioje ir skurdžioje realybėje, kur mano noras nėra įsakymas, o laiškus gabena arkliai be kojų.

Na, nesvarbu. Dabar svarbiau – susirasti naujų pajamų šaltinių ir už bausmę paštui prisipirkti dešimt kartų daugiau daiktų nei prarasta. Tikiuosi, taip ir įvyks. Kažkas gali paaiškėti jau šią savaitę. Savaitgalis nusimato labai turiningas arba ne, bet man jokio skirtumo, nes aš vis tiek būsiu ką tik grįžus.

Norėčiau Kalėdų Niujorke.