Nėra gyvenimo, nūūū nėra

2013-05-25 | 14:35 | Batai, tašės & more
25

Pastaruoju metu aš kažkodėl labai kenčiu ir pergyvenu. Širdyje jaučiu kažkokią tuštumą, liūdesį, nerimą. Jų nenumalšina nei čipsai, nei kokteiliai. O blogas oras tuos siaubingus jausmus dar labiau paaštrina. Prošvaisčių netolimoje ateityje, deja, nesimato. Muahahahahahahhahahahaha, ką tik pračekinau Gismeteo prognozę dviems savaitėms į priekį, tai karočia, tuo laikotarpiu nebus nei vienos dienos, kai bus šilčiau nei +10. This is birželis. Štai tokios tos vasarėlės Amsterdame. Žodžiu, apie barbequoi mūsų šauniajame sodelyje jau kaip ir galiu pamiršti (nors vakar lyg tyčia įsigijom griliuką, tai gal dabar kaip tik reikės prie jo šildytis ir – papildoma nemokama nauda – nervinti kaimynus kvapais).

Taip atrodo mano sodas, kai užsuka saulė.

Taigi, grįžtant prie posto pradžios ir esmės: kas gi taip neramina jautrią Evelinutės širdelę? Mane visiškai žlugdo mano spintos turinys. Pastaruoju metu apie tai nuolat kalbu Feisbe. Nuolat. Nu, nes neįmanoma bl – skausmą reikia lieti ir juo dalintis, nes kentėti vienatvėje kenkia ir taip nekokiai veido odai (alcohol, drugs, lack of sleep – juokauju, žinoma – darbas, darbas, darbas). Na, o spintos turinys tai yra maždaug toks: šūdas; šūdas; šūdas; šūdas; pusė velnio; šūdas; šūdas; o siaube, kas čia per ŠŪDAS; tingiu lyginti; šūdas; na, su šitu dar GAL galima pamiegoti. Joje visiškai nėra nei vieno daikto, kuris man patiktų ar juo labiau – tinkamai atstovautų mano asmenybę: kreivoka, bet subalansuota; juoda, bet nenuobodu; asimetriška, bet tvarkinga; neekstravagantiška, bet biškį minimaliai (labai minimaliai) edgy ir rock ‘n’ roll. O dabar toje spintoje kažkokia, atsiprašant, chuinia. Jei ten kada nors ir buvo kas nors gero (o tai buvo labai labai seniai), tai tie skudurai jau yra sunešioti ir tinkami nebent grindims valyti. Bet aš jų dar neišmetu (į charity shopą net nežinau, ar negėda būtų tokių nešti), nes tada vapšie liksiu nuoga (kas man visai patiktų, bet mes kiek kitokiame pasaulyje gyvenam). Kaip egzistuoti toliau, aš nežinau. Aš, aišku, galėčiau nusiprikti vieną-kitą daiktą, bet tai NEPADĖS. Man reikia keisti VISĄ garderobą – nuo A iki Z, nuo prisegamų kojinių iki paltų, nuo jumpsuitų iki kardiganų, nuo pižamų iki skarelių.

Kalbant apie zjbs rūbus (nors ir ne iki galo mano skonio):

P.S. Dar man labai įdomu, kaip po šimto metų atrodys mano veidas. Po šimto metų girto miegojimo su makiažu. Nu gerai nors tiek, kad dabar dažausi žymiai mažiau nei seniau (going for that natural look, ya know).

Tūlikai ir blogi žmonės arba paaiškinimas, kodėl dažnai tenka apsimesti biatch

2013-05-13 | 09:39 | An Issue to Discuss, Inner city life
13

Neseniai variau į tokį food festą Amsterdame, kuriame buvo milijonas žmonių ir dar daugiau maisto. Visas parkas buvo sausakimšas ir užkimštas viskuo, išskyrus tūlikus. Nu, galvoju, reikia man prasibraut pro tą minią ir nueiti į kokio kabako tūliką. Vieši tualetai buvo kitoje pusėje ir gana toli, kaip ir kabakai, todėl savaime suprantama, pasirinkau antrą (kvapnesnį) variantą.

Einu į vieną kabaką – WC is our of order. Ble. Nu bet žinau, kad ne vienas jis ten yra. Einu į antrą kabaką – minios žmonių, kilometrinė eilė, ypač prie moterų tūliko. Na, žodžiu, kaip visada. Pamaniau, kad jeigu čia visi laukia, tai matyt, daugiau nėra kur eiti. Pašnekėjau dar su eilės gale stovinčia moteriške. Paliūdėjom apie eilės ilgį ir kito kabako WC buvimą out of order. Po minutės numojau ranka ir nusprendžiau kilometrinėje eilėje vis tik nestovėti. Gal dar kažką rasiu. Tą kažką radau jau už kampo, po 15 sekundžių. Kabakas su mažai žmonių ir gerai įrengtu, nauju ir švariu tūliku. Jokių eilių. Valiooo!

Grįždama atgal pamaniau, kad gal reikia užeiti į ankstesnį kabaką ir moteriškei, su kuria šnekėjau, pasakyti, kad va už kampo yra tūlikas be eilių. Žodžiu, norėjau gražų gestą padaryt, bet… nepadariau. O nepadariau dėl labai paprastos priežasties. Labai didelė tikimybė, kad ji palaikytų mane kažkokia prisiplakėle beprote, kuri kabinėjasi prie žmonių tualetuose. Nes juk jeigu nori padaryti kažką gero ir kažkam palengvint gyvenimą, būtent tu būsi THAT CRAZY PERSON. Juk nenormalu yra vargintis užeiti į patalpą, kurioje nieko nepamiršai ir nepažįstamam žmogui kažką patarti. Kas gi taip daro? Tik kažkokie ligoniukai psichiniai gali taip sugalvot.

Tos mintys mane šiek tiek nuliūdino, nes supratau, kad į visuomenės normas pataikysi tik būdamas kiek įmanoma savanaudis, kurį domina kitus išnaudoti ir galbūt dar patrytpi jiems ant galvos. O vat jei nori kažkam padėt, tai daugumai atrodys, jog pabėgai iš beprotnamio. Arba mažų mažiausiai neturi draugų ir iš desperacijos būni kitiems perdėtai geras kaip koks Robino Williamso herojus filme One Hour Photo. Sad sad.

 

Apie butus Amsterdame

2011-11-16 | 18:45 | Inner city life
16

Labai čia taupo vietą šitam Amstery. Ir vis tiek žmonės netelpa – chatos lengvai nerasi. Nepakenčiamiausias dalykas turbūt yra siauros laiptinės. Vienos – dar pakenčiamos, kitos infarktą gali įvaryt. Praeitoje chatoje buvusi laiptinė man varė astmos priepuolius, nors tokios problemos kaip ir neturiu. Šitoje chatoje laiptinę pakenčiu.

Sunku pakęst ne tik jų laiptines, bet ir virtuves. Vietos taupymo sumetimais, jos daromos tokios, kad į jas tilptų tik pagrindiniai dalykai. Pvz., koks mažas šaldytuvėlis ir skalbenkė. Vonios kambary jai vietos, aišku, nėra. Virtuvėje retai rasi orkaitę. Nebent mikrobangės tipo orkaitę. Dabar gyvenu didelėje chatoje, kurioje ir virtuvė nemaža, bet vis tiek nėra normalios orkaitės. Ir šiaip pustuštė ji. Čia turbūt dėl to, kad šeimininkas chalastoj ir ne prie gaminimo. Nes aštraus peilio čia irgi nėra.

Dar jie mėgsta taupyt kvadratinius metrus su savo mažais tūlikais ir dušais. Labai madingas variantas – tūlikas ir dušas viename. Tūliko ir dušo neskiria jokia pertvara, užuolaida ar laiptas. Todėl maudynės duše sušlapins ne tik tūliką, bet ir visą patalpą. Dievinu tai tiesiog. Kaip ir dievinu skųstis kiekviena chata, kurioje begyvenčiau.

Bet bendrai paėmus, šie namai – man labai prie širdies. Duodu jiems aštuonetą. Chatos pažymį sudaro šie pagrindiniai punktai: lokacija (ne centras, bet ir ne šiknaskylė), dydis (85 kvadratai dviems žmonėms), jaukumas (jauku didžiojoje chatos dalyje), lovos patogumas (patogi), tūliko/dušo komfortas (srovė gera, bet nervina negražios sienos ir kad šlapia išsimaudžius visur), virtuvės funkcionalumas (neišnaudotos galimybės, turint omeny dydį), švara (t. y. drėgmė, tarakonai, pelės – mačiau pelę vieną kartą), šildymas (man patinka, kai gali prisišildyt iki milijono, dabar ant 23 laikau).

Noriu miegučio

2011-01-18 | 15:45 | This is the Life
18

Kol princas ėda mokslų daržoves, Mis Tinginiuška šlapia galva laksto po rajono balas. Laisvalaikiu dar kokius indus išplaunu. Sakė, labai juokingai atrodau valydama grindis su kablais. O tai ką man daryti – kitų neturiu gi. Senas paprastas šliopkes pasodinau šiukšliadėžėje. Gal išaugs kas. Šian bandžiau naujas įsigyt – visos tokios baisios, kad pagalvojau, jog geriau ir toliau vaidinsiu Gaby Solis.

Ant dienų buvau klaidingai sumanus, kad pagaliau tapau STORA. Tačiau organizmui išjungus savo monthly kraną staiga pasijutau lyg būčiau numetus penkis kilogramus. Svarstau apie ilgesnį pasėdėjimą tualete, kad penki kilai virstų šešiais.

Mane labai vilioja šita kavinė prie namų. Kažkokia cupcake’ų karalystė. Paliubomu gerina virškinimą.

Bledė Marija

2011-01-16 | 15:45 | Inner city life
16

Pastebėjau, kad kol kas sunkokai gaudausi aš tam Amstery (bent jau atsimenu muziejaus, prie kurio gyvenu, pavadinimą). Gal dėl kalbos, gal dėl transporto sistemos. Kurios nekenčiu. Flegmiški tramai traumuoja mano kantrybę, dviračių irgi nekenčiu. Tačiau man jau buvo šovus klaiki mintis, kad gali tekti tokį įsigyti…

Dviračiai mane gąsdina. Labiausiai mane gąsdina trafikas ir kad nežinau, kada mano eilė važiuot (nes mano įsivaizdavimu, pirmenybė – visad MA-NO). Paskutinį kartą sėdėjau ant dviračio gegužės mėn. Tada važiavau 15 km. Kitą dieną skaudėjo tarpukojį (negi visad taip? ar čia pripratint p*sdos raumenis reik kažkaip?). O prieš tai važinėdavau tik vaikystėje, todėl jaučiu lengvą baimę lipti ant to daikto ir važinėt tarp maškių.

Ačiū Dievui, gyvenam visai zjbs rajone (De Pijp). Kuriame yra daug kabakų. Kabakai, be abejo, yra pagrindinis dalykas renkantis gyvenamąją vietą. Džiugu, kad nereikia niekur toli varyti ir aiškintis, į kurį flegmo-tramą lipt.

Londono undergroundas man patiko labiau.

Bet čia man darosi labai jauku.

P. S. Ketvirtadienį darėmės daug Bloody Mary (lietuviškai: Bledė Marija). Antrą dieną vidurius leidžia. :/

P. P. S. Neseniai baigiau skaityti šitą knygą:

Jums turėtų patikti, jei jau esatę atsivertę šį blogą. Taip pat, manau, patiks gyvenatiems Londone – malonu skaityt apie pažįstamas vietas.

Bus tų dantų

2011-01-08 | 10:58 | Inner city life
08

Kaip diena, taip naujiena.

Kažkada, prieš keletą metų, nusiskėliau priekinio danties gabaliuką. Gabaliukas buvo labai mažas – ačiū Dievui, niekas nė nepastebi.

Tada mano gyvenime buvo, kaip čia pavadinti, toks labai jau linksmas laiko tarpas… dėl to taip ir atsitiko. Pamenu, labai stresavau. Taip niekada jo ir nesutaisiau, nes kažkaip prisibijau, kad labiau sugadins – ten išties praktiškai nepastebima.

Žodžiu, šiąnakt tas pats nutiko antram priekiniam dančiui.

Ugadai kaip, ble.

BESILAIŽANT. ;_______;

Tipo tas asilo dantenas trenkėsi į kitą dantį ir BE ABEJO nukentėjo tai ne kieno kito, o būtent MANO maisto perdirbimo aparatas. A S I L A S. Nekenčiu dantų. FAK JŪ.

P. S. Nesiseka su kopėčiomis ir dantimis, užtat sekasi su skrydžiais. Išskridau iš Vilniaus vakar ryte. Po pietų, draugė sakė, jau ėmė viską cancelint. Atseit man labai pasisekė. He he he, EILINĮ KARTĄ! Kažkaip žiemos metu vis man čia grasina – nenuskrisi, nenuskrisi. Bet nei karto taip ir nestrigau.

Į lovą myžti negražu

2011-01-07 | 16:20 | Inner city life
07

Ką tik persikrausčiau į naują chatą ir jau spėjau joje apsižliumbti. Krč, į lovą reikia lipti kopėčiomis – čia toks archų sprendimas, kad mažajame studio flate būtų daugiau vietos šmutkėms išmėtyti ant žemės.

Šiaip turiu nedidelę aukščio baimę, tai gal dėl to čia man taip nutiko. Nors iš tikrųjų tai – ne aukščio baimė, o kažkokiatais nestabilių sistemų fobija. Negaliu eiti per tiltą, kai pvz., turėklai nėra pakankamai aukšti.

Šįkart mane gąsdino abiejų kojų ant kopėčių pastatymo vienu metu faktas. O rankos turi irgi būt ant kopėčių. Jei nori, gali už pagalvės laikytis – žodžiu, tragedija.

Po pusvalandžio man prasidėjo panikos priepuolis ir ašarų pakalnė. Viena namuose, apsimyšiu tuoj nch. Nulipau po kokių kem minučių, kai nusprendžiau:

GERIAU JAU NUSISUKSIU SPRANDĄ, NEI PRIMYŠIU Į LOVĄ.

O šiaip tai mielas butukas. Patinka man čia. Eisiu parūkysiu su vaizdu į kanalą. Nervus gal nuramins.

Pastabėlė

2011-01-04 | 13:07 | Šiek tiek info apie mane
04

Niekada neatrašau į tai, ką man rašo per “Atsiųsk pletką”. Bet visada perskaitau.

Pasitaiko, kad net nusišypsau.

P. S. Nuoooriu į Amsterį jau. ;_______;

ŠŪDAS

2010-12-08 | 20:17 | This is the Life
08

Vis svarsčiau, ar vertėtų surengti kokį nors atsiveikinimo vakarėlį. Hm, vertėtų, nes juk tūsai – man vis tik prie širdies. Nors turint omenyje, kad toks atsivekinimas man būtų įdomus vien tuo, kad man patinka būti dėmesio centre. Jei švenčiu gimtadienius, tai tik dėl dėmėsio ir dovanų – sakau atvirai. Ir nebandykite man meluoti, kad švenčiate ne dėl to paties. Na, arba galite bandyti mane įtikinti, kad yra kitaip. Esu mielas open minded žmogutis – mane domina Jūsų nuomonės.

Dabar man labiasiai rūpi ne kažkokie kvaili atsivekinimai, o mano bagažo svoris, chatos Amsteryje paieškos, amžinas klausimas “kur gauti šaibų?” ir “ką pasakys mano draugai į tai, kad nenupirkau jiems kalėdinių dovanų?”. Taip pat mane domina, kiek valandų “All Saints” customer services dar žada mane laikyti ant holdo. Sniegelio dėka, paštui atsirado pretekstas šiek tiek pasimuliuoti, tad mano siuntinukas sėdi kažkur strigęs.

Kažkaip čia šiandien mąsčiau apie savo draugus ir pažįstamus… Ir sumąsčiau, kad kai kurie iš jų yra tokie problematiški, kad net neverti pažinojimo. LAIKO GAIŠINTOJAI. Galbūt su kai kuriais žmonėmis tiesiog neverta užeiti už bendravimo tūsuose ribos.

Kažin, kaip bus per kalėdas. Ta prasme, ar bus linksma? Čiuju, paliube. Ho ho ho! Va taip:

Krč, mane viskas ką tik smarkiai sunervino, todėl postą tenka nutraukti.

Kroketai, Amsteris, kąžinau

2010-11-29 | 22:07 | Inner city life
29

Pradžiai – trumpas Evelinos maisto raciono intro. Aš taip mėgstu kalbėti apie maistą – niekas neatims to iš manęs! Svajoju dirbti Makdonalde. Likau labai sužavėta olandiškais kroketais. Na, galėtų žyro mažiau juose būti + juos dar ir deep frajint reikia. Kažin, gal galima virti? Koldūnus žmonės juk ir verda, ne tik Čiliake keptus ėda.

Pusryčiai.

Pietūs.

Vakarienė.

Kroketutis a la kažkoks, bet man labiau patinka, kai jie būna serdų formos.

Mano Aifono backgroundas – kas bus, kai rimti žmonės pamatys?!

Pieniukas.

Permainos, permainėlės – aišku, kol kas dar anksti šnekėti, nors viskas jau kaip ir aišku man. Mintys jau kurį laiką ėjo ta linkme, bet gal tik vakar ar tai užvakar (sunkiai gaudausi dienose, nors ir mažokai svaigalų naudoju gyvenime = liūdna) supratau, jog nemoku daryti to, ko nenoriu, todėl ir asilui aišku, kad saviskriaudos (pirmą kartą gyvenime vartoju šį keistą žodį – gal neteisingai?) netolimos ateities planuose nenumatau. Informacija dar nėra oficiali, bet užtat labai patikima. Ryt skrendu į Londoną, po to – atgal į Amsterį ir Lietuvon. Namo negrįšiu, kaip sakoma.

Na, nežinau, bet aš esu patenkinta. Tokia patenkinta, kad net užsimaniau alkoholinio kokteilio. Ant tų žodžių netikėtai gavau sidro stiklinę.

Šiandien su trenksmu mane aplankė ramybė. Tyliai atsitrenkė į langą baltomis Dievo išmatomis – snaigėmis. Užsikimšę tualetai Didžiojoje Britanijoje jau lėmė kai kurių oro uostų – Edinburgh ir Newcastle – nefunkcionalumą. Įprasti UK bajeriai.

Sėdi.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook