Mano pomidoriniai vargai

2013-10-22 | 14:08 | Šiek tiek info apie mane
22

Turbūt niekam seniai ne paslaptis kaip aš mėgstu čipsus. O čipsus aš mėgstu stipriai. Na, tiesiog myliu juos. Jie – atgaiva tiek mano sielai, tiek nuo marinuotų daržovių ir sriubų pervargusiam mano skrandžiui.

Screen Shot 2013-10-22 at 2.24.02 PM

Jie – tokie sūrūs, jie – tokie traškūs, jie – tokie trapūs. Bet myliu ne tik juos. Dar aš myliu pomidorų sultis. Kiekviename naujai aplankytame supermarkete turiu išbandyti visas neragutas jų rūšis. Gerdama jas namie paskaninu jas įvairiais pagardais – padažais, prieskoniais, druska, ledukais galų gale. Žodžiu, įvedu skonio tvarką. Deja, pomidorų sulčių pasaulyje toli gražu ne viskas yra klota rožėmis. Daugumoje Europos šalių mano mėgstamiausių Clamato sulčių nerasi nė su žiburiu. Atkreipkite dėmesį į žodį „daugumoje“. Šiame žodyje yra šiek tiek vilties. Vities, pavadinimu Amazon. Kadangi UK šios sultys yra available, tai aš jų kartais galiu parsisiųsti ir į LT (seniau į NL siųsdavausi). Dabar, kad suprastumėt, kur linkstu šiuo ilgu ir nobodžiu intarpu su promo elementais, jums reikės užmesti akį į mano pageidaujamų kalėdinių dovanų sąrašą, kurį postinau šiandien savo Feisbe. Sąraše dominuoja raudoni (kalėdiniai) motyvai. Nors ir Clamato sulčių galiu įsigyti Amazone, savo mėgstamiausio pasaulyje gėrimo – Budweiser Clamato Chelada – ten įsigyti negaliu. Šį pasaulio stebuklą parduoda tik Šiaurės Amerikoje. Amerikiečių Amazone jo gal ir gali įsigyti, bet gi alko tau nesiųs iš ten. O Europoj neparduoda. Pernai net rašiau Budweiseriui, ar tikrai niekur Europoj neparduoda – gal kur nors vis tik parduoda, aš atvaryčiau pasiimti. Atsakymą gavau malonų, bet liūdinantį:

Screen Shot 2013-10-22 at 2.46.23 PM

Kai šio kokteilio neradau Havajuose, rašiau Havajų maisto asociacijai. Noriu pasakyti, man to gėrimo taip reikia, kad ieškau jo visur ir rašau dėl jo visiems.

Neseniai man pasisekė ir viena pažįstama man atvežė Cheladų iš Amerikos, ačiū jai. Liūdna, bet panašu, jog man gauti Cheladų yra tik trys būdai: 1) Gamintis pačiai, ką ir darau sėkmingai: turiu visokių reikalingų prieskonių (clam juice iš USA, celery salt iš to pačio Amazono ir visų tų primityvių padažų kaip Vorčesteris bei visokie aštrūs a la Tabasco padažiukai) ir porą litrų Clamato sulčių dar vis turiu (taupau). Bėda tame, kad aš noriu gėrimo iš skardinės ir noriu, kad jis man būtų visada po ranka; 2) Melžt draugus, kad vežtų man tą koktą. Deja, draugai Amerikon važinėja ne taip jau dažnai, o ir alkoholio iš ten vežtis galima tik vieną litrą (nors paskutinį kartą gavau dvi pintas, yay!); 3) Kraustytis į USA. Dieve, kaip noriu. Ne tik dėl gėrimų. Dėl visko. Šiandien sužaidžiau žalią kortą ir jau fantazuoju kaip gyvenu LA (Niujorke Cheladų neparduoda, von nx) ir priskraunu pilną šaldytuvą Cheladų, Clamato sulčių ir Kosher Dill Picklų… Jei kas žinot, kaip man padėti, atsiliepkit! Ir nepamirškit mano dovanų sąrašo!

Cheladas taipogi daro meksikiečių brandai kaip Sol ir Modelo – šitų net neragavau, dėl ko mano širdis plyšta dar labiau. Reikės su likusiom Clamato sultim pasidaryt Bloody Caesarų kada. Čia tas kokteilis, kuris Bloody Merei liepė kraujuoti kur nors kitur.

Kitą kartą galbūt pasipasakosiu kaip myliu marinuotus agurkus ir pomidorus.

Statistika, juodas humoras, geras tonas

2013-02-16 | 11:53 | This is the Life
16

Mane, kaip perdėtai geros* širdies individą, jau ima varginti tas 1 % žmonių, nesuprantančių mano, dažniausiai girtuose vakarėliuose pasireiškiančio, juodo humoriuko, kurį neduok dieve, dar sumano palaikyti įžeidžiančiu.**

Trumpas klausimėlis: o jus mokė kas nors manierų ir jau žinot, kad su jumis pasisveikinti sumanius kažkokiam, lyg ir nepažįstamam, žmogui (kas čia per deb?), reikia mandagiai apsimesti, jog jį prisimeni ir taip pat pasisvekinti, o ne sakyti „kas tu?“ arba „o mes pažįstami?“?

In other news: namie sužinojau, kad greitu metu dovanų gausiu vaikišką kėdutę ir seilinuką, nes, KAIP PAAIŠKĖJO, picos padažu tepti patalynę yra negražu.

 

P.S. Ai, atsiminiau, kad didelė šventė šiandien ant Lietuvos – 28-os mano tėvų vestuvių metinės. 😉

 

* Šitoj vietoj niekaip negalėjau parinkti žodžio. Lyg ir gera ta širdis, bet ir jautri ji gi irgi. Nu, ir dora, aišku. O ir švelnumo neatimsi iš jos. Nežinau net, kokia ji labiausiai – gera, jautri, dora ar švelni. Nes minėtos mano širdies savybės tiesiog lipa viena kitai ant galvos – kovoja, kuri geriau pavarys. Bet nerašysiu gi – „geros jautrios švelnios širdies“ – nes čia jau toks biškį pereboras kaip vienam sakiniui gautųsi. Na, žodžiu, supratot, ką norėjau pasakyti.

** Oi, koks ilgas sakinys gavosi, sorry. Maloniai prašau nepalaikyti manęs per burną triedžiančia kalbėjimo mašina – aš tuoj baigsiu.

2011-09-17

2011-09-17 | 19:02 | Bullshitism
17

Žinot tą jausmą, kai ant pachmo vidurius TUOJ PALEIS. Jausmas yra maždaug toks:

Eini sau ramiai, lyg niekur nieko, kai staiga kažkas tau šauna į šiknaskylę. Nujauti, kad tą šūvį reikia užblokuoti. Tryda vis stipriau beldžiasi į duris. Viskas OK, jei esi namie. Tačiau zakon podlasti visada pasirūpins, kad tai nutiktų būtent tada, kai esi viešumoj tarp milijardo žmonių. O viešojo tualeto, aišku, nėra kilometro spinduliu. Tada galvoji – ir nachuj aš iš vis ėjau iš namų ant šito pachmo? Nejaugi negalėjau apsieit be savo dietinės kolos? Vandenuko, matot, nepakanka jai.

Anyway, ačiū Dievui, neapsišikau. Pagaliau sėdžiu lovoje. Gurkšnoju limonadą. Ramiai laukiu iš lėto artėjančio žopos aliarmo.

Kol stovėjau kasoje (kurioje, ofkorz, būtent man esant kažkas nutiko, kas užtruko gerą pusvalandį), ėmiau fantazuoti, kas būtų, jei vis tik apsišikčiau. Po tokio bajerio tai tik žudytis nebent. Bandau įsivaizduot tą smarvę. Heh, alkoholiniai šūdai – visada patys kvapniausi. Turbūt apsiverkčiau ir pasislėpčiau krūmuose. Skambinčiau draugui, kad atneštų rūbų ir tualetinio porą rulonų.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook