22
Varčiausi šįryt lovoje ir galvojau – koks gi bus mano blog’o likimas? Ne, ne, tikrai neturiu planų jo mesti. Tiesiog yra toks dalykas, kad Lietuvoje žmonėms įdomu skaityti tik liūdnas kaimyno istorijas. Tokias kaip:
- nerandu darbo,
- mane papiso ir paliko galantiškas jaunuolis iš Emyratų,
- užpiso gyventi Lietuvoje,
- šiandien mane vargina blogesni atchodai nei vakar.
Bėda yra tame, kad šiuo metu MAN VISKAS GERAI. Babkių man daug nereikia (dėl lengvinančių aplinkybių, kurios kažkada vis tiek apsunks). O ir skudurai man per daug nerūpi (na, čia tik laiko klausimas), nes prisivežiau jų pakankamai. Nors mažiau, negu planuota, nes netilpo. Ir dar turėjau mokėt šaibas už 1,6 kg viršsvorio, LOL. Batų paėmiau septynias poras (vasariniai visi), iš kurių šešių, rodos, dar nė nejudinau. Gyvenimas yra gražus!
Norint išsaugoti skaitytojų interesą, visuomet galima, reikia ir būtina imti aprašinėti savo nuobodžias meilės istorijas. Nevengiant intymių smulkmenėlių. Tačiau mano atveju šis variantas nėra labai tinkamas. Tikrai ne dėl to, kad šis klausimas man būtų kažkoks tabu. God forbid – NE NE NE. Tiesiog matote, kaip čia dabar viskas yra – jei aš imsiu pasakot apie vieną nuotykį, apie jį juk perskaitys ir KITI NUOTYKIAI. O tai man būtų visiškai nenaudinga. Dabar sakysit – tai negi, Evelina, tu tik su lietuvačiais duodies?! Ne, tiesiog tie žmonės yra ganėtinai išsilavinę, ko pasekoje, moka naudotis šiuolaikinių technologijų stebuklu – Google Translator.
Gerai, gerai, juokauju gi aš.
Sėdžiu lovoje ir noriu miego. Kaip aš tingiu eiti į tualetą, kuris yra kitame aukšte, negu mano lova. Be to, man skauda užpakalį, nes nepatogiai sėdžiu. Ir visai mielai išgerčiau tabletę nuo galvos skausmo, bet vanduo, stovintis prie lovos – jau seniai išgertas. Šiandien kažkodėl atsikėliau aštuntą valandą ryto, kaip kokia nesveika. Normalūs žmonės tokiu metu paprastai tik grįžta namo. Girti ir panašiai.
Vakar pasilikti namie man taip ir nepavyko, nes ėjau susitikti su Evelinos kaprizų neklausančiu jaunuoliu, kuris karts nuo karto apsireiškia Vilniaus bulvarinėje spaudoje bei įvairaus plauko “kūrybinės industrijos portaluose”. Išgertuvių metu susipažinome su Radioactive Man’o merga norvege, kurią nerangiai apipyliau baltu vynu ir kuri pasakojo mums apie tai, kaip jai ir jos bernui patinka lietuvaitis Moon Disco. Taip pat šiek tiek pabendravome su išgėrusia pamišele, kuri peršalimą gydo koksu, o laisvalaikiu pasvarsto apie galimybę sudainuoti karaoke. Visą vakarą ji giedojo Maiklo Džeksono “Man in the Mirror” - I’m asking him to chaaaange his wayyysss.
Mano kolega labai teisingai pastebėjo, kad šitame mieste visi klausia, iš kur tu esi, o ne koks tavo vardas. Kaip bebūtų liūdna kitiems ir juokinga man, niekas niekada neatspėja, iš kur esu aš. Dar vis pirmauja Vokietija ir Švedija (ir apskritai visa Skandinavija), antroje vietoje – Amerika ir Kanada. Nu, bet Airijos išgirsti tai tikrai nesitikėjau, hahaha. Visada meldžiuosi, kad tik nepradėtų vardinti visokių nesąmoningų šalių. Ten kokios Rumunijos, Libijos ar Pakistano.
Užpisa anksti užmiegantis naktinis gyvenimas, bet kita vertus, taip jis ten ir miega – sėdi sau medyje parkelyje ir negali nulipti. Kai pagalvoji, ką čia reiškia nuo medžio nulipt. Bet pvz., aš nesugebėjau nulipti net nuo dviračio.
- What is your favourite wood?
- Pine and oak.
- What is the “tree” in Lithuanian?
- “Medis”.
- Oh, “madness”!
Nebeprisimenu, ką dar norėjau pasakyti. Ta proga reikia pasidaryti kavos. Ai, šiandien šaldytuve radau pomidorų sriubos, kurioje (didžiai mano nuostabai) buvo normalus kiekis druskos. Tokie dalykai pasitaiko tik kartą gyvenime.
21
Štai taip gražiai aš guliu lovoje. Nuotraukoje matome edukacinį žurnalą vaikams, mano kojas su nuo traumų kreivais pirštais ir dar vis neiškrautą lagaminą (esu čia beveik savaitę). Nerangiai sau vartausi, vietoj to, kad eičiau į pokalbį dėl darbo. Atšaukiau vakar, nes… Nes tingiu eiti, kur papuola.
Galvoju, ką čia šiandien veikti ir ar išvis veikti, turint omeny, kad kitą savaitę nusimato keturi tūsai + galbūt reiks bent simboliškai išgerti už mano gimtadienį (čia jau kaip penkios DARBO dienos gaunasi). Visai pamiršau, kad dar kažkur įkurtuves reiktų įterpti, kadangi 27 d. kraustausi į kitą chatą. Life is tough. Haha.
[8/21/09 12:56:05 PM] Vytis: gausiu praejimu ir bychkos
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: hahahahaha
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: ruoskis!
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: 
Beje, pastebėjau, kad Londone man linksmiau net ir būnant be babkių, negu Vilniuje su babkėm. Nors būdama Vilniuje beveik niekada jų ir neturėjau.
Tai GERTI ŠIAN AR NEGERTI? Štai kur klausimas… O gal geriau gerti rytoj? Hm, sekmadienį irgi apie kažkokią vakarušką lyg ir buvo kalbėta…
Na, o kol kas einu papietauti:
19
Lovoje su UFB.
Aš jau Londone, viskas zjbs, jaučiuosi kaip namie – net mano daiktų buvo likę keletas: “Atrodo, kad niekur nebuvai išvažiavus – sėdi ant to pačio suoliuko, tais pačiais džinsais, o ir žvengi lygiai taip pat”. Krč, pažadu šian-ryt išvemti padoresnį postą nei šitas. Dabar, matote, esu labai pavargusi ir galvoju, kad reiktų gal man prigulti. Kai jau atsikelsiu, tai ir bus matyti, ką čia rašyti ar nerašyti.
Pasitiko mane šiltai, kaip ir išlydėjo (turiu omeny iš Vilniaus). Išgerinėju, stresuoju, smaginuosi – žodžiu, nieko naujo kukliame Evelinos emocijų pasaulėlyje kaip ir nėra. O lengvai stresuoju, nes šią savaitę turiu tris intervus dėl darbo. Darbas kelia stresą – faktas. Šiandien buvau tame, kurio noriu labiausiai. Kiti man nelabai ir rūpi, jeigu atvirai. Oh. Melskitės!:* Kas tai per pozicija tikrai nesakysiu, jei jos negausiu.
Beje, nesitikėjau, kad šotas vodkės taip gerai atpalaiduoja prieš intervą. Kinkos, rankos ir įvairūs vidaus organai (skrandis, plaučiai, pilvas, žarnos etc.) kaip mat aprimo.
22
Mano tėvas davė man pizdy. Kad neparašau naujo posto. Sakė, kad ėda grikius, o jie nesivirškina be asusų maisto, nes ten per daug pridėta E (vitaminai tokie). Realiai tai taip ir yra – aš į blog’ą rašau vis mažiau. Bet ne dėl to, kad aš nerašau. Aš rašau daxuja, bet ne į blog’ą. Aš rašau sau ar kažkam į word’o doc’ą ir po to nusprendžiu, jog tai nėra publikuotina.
Naujausia kategorija, kurią aš sukūriau šitam blog’ui vadinasi “Pysnios keliai nežinomi” arba “Sekso dienoraščiai” arba “Kiekvienas one night standas yra vertas mano posto”. Aš negaliu apsipręsti, kaip pavadinti. Bet nepostinu ne dėl to. Problema yra tame, kad visose mano praeities, dabarties ir ateities istorijose figūruoja asmenys, su kuriais aš bendrauju šiuo metu. Kai kurie iš jų YRA MANO PLANUOSE. Tai kaip Jūs įsivaizduojate, kad aš apie juos rašysiu? Nu, gi niekaip. Nes man realiai nelabai apsimoka. Nes tipo, jeigu bachūras žinos, kad aš čia jį planuoju tokią ir tokią tai dieną patvarkyti, tai jis pis man baną, nes sumanys būti ORIGINALUS ir NEPASIEKIAMAS. Nu, o aš kadangi esu protinga, tai ir ELGIUOSI PROTINGAI.
Aš girta ir einu miegoti, nes rytoj turiu svečių, o po to einu į svečius. Labos Jums nachui. Nakties.
17
Vakar vakare eilinį kartą Evelina nuvarė trumpam į miestą “kavos”. “Kava” baigėsi tuo, kad man negera iki šiol. Tiesą sakant, teko netgi apsilankyti tualete. Bet daug įdomiau buvo vonioje prieš veidrodį, kur aš išvydau STEBUKLĄ. Mėlynai-raudoną kraujuotą žaizdą ant lūpos. Tokį dalyką man paskutinį kartą teko regėti maždaug prieš septynerius metus, kai berniukas nelabai mokėjo laižytis. Tačiau vakar nieko tokio neįvyko. Bet aišku, manimi juk niekas nepatikės. Kažkokiu paslaptingu būdu atš nusprendžiau save nubausti ir nusikąstį lūpą. Nusikaltimo motyvai kol kas nėra aiškūs.
“Nu blemba, negalėjo lūpa pati persikąsti… Čia kaip mano pusbrolis stovykloj. Jam atseit nuo namelio drėgmės pūslelinė atsirado ant lūpos, nors stovkėj jis su merga savo yra. Tai čia pas tave panašiai.”
P.S. Guodžia tik tai, jog naujoji suknelė vakar buvo labai gerai įvertinta. Belieka tikėtis, jog dabartinė burnos būklė nepakenks mano šoktelėjusiems reitingams.
P.P.S. Šiandien sapnavau burokėlių sriubą.
15
Postą pradėkime tėvelio pabarimu:
- Nepapisai tu jo. Puritonas jis ibanas.
- …
- Dabar sėdek tyliai nuleidusi galvą ir raudok iš gėdos.
- …
- Kitą vasarą varysi su manim į visus open air’us ir pisi visus, kurie man patiks. Žodziu, tu man prapisai keturis butelius šampano. Jau nekalbu apie tavo finansinę situaciją, savo norą išgerti ir tą gėdą, kurią užtraukei mūsų giminei.
Atsimenu, šiandien ryte kažkelintą ankstyvą valandą staiga ėmė skambėti mano BlackBerrio budilnikas (jį nustačiau tikrai ne aš). Kai atsikėliau, telefoną radau išrinktą dalimis. Bandau atsiminti, kas per kova tarp mūsų įvyko. Krč, man rodos, aš niekaip negalėjau užčiaupti to prakeikto telefono, todėl man teko ginti savo miegojimo teises ir iš aparato ištraukti akumą.
Šiandien norėčiau papasakoti dvi istorijas apie tai, koks pasaulis vis tik yra mažas. Kažkas minėjo, jog kas šeštas žmogus žemėje yra pažįstamas. Skamba neįtikėtinai, bet akivaizdu, jog šis “faktas” yra laužtas tikrai ne iš piršto. Gal net iš kokios alkūnės (!).
Žodžiu, prieš varant į Londoną, apie savo išvarymą aš kažką parašiau į blog’ą. Ir gavau iš nepažįstamo berniuko komentarą, parašytą juokais – “Na, tai susimatysim”. Būdama Londone sėdžiu kažkada namuose, kuriuose buvau apsistojus, o šalia manęs sėdintis 
kambariokas sumano man perskaityti citatą iš tokio vieno “Maisto Ausims” blog’o. Staiga aš pasimetu ir sakau – “Juk šiuos žodžius aš ką tik pati parašiau”. Sako – “Tai čia tavo tas blog’as???” Tada Povilas (toks sugyventinio vardas) pripažino, jog būtent jis man juokais (net nežinodamas, kas aš esu) buvo parašęs komentarą apie tai, kad susitiksim Londone. Mes ne tik susitikom, bet aš dar ir jo kambaryje gyvenau bei jo lovoje miegojau – visa tai buvo atlaisvinta mano atvykimo su trenksmu (“Aš maniau, kad sapnuoju košmarą.”) proga.
Vaje, palikau tuose namuose rankšluostį. Koks simboliškas įvykis, kuris reiškia, jog greit sugrįšiu. 
Kita istorija vėlgi įvyko ten pat. Vieną dieną grįžtu aš iš kažkur namo ir pažiūriu pro virtuvės langą, kuris rodo vidinį namo kiemą. Ir ką gi jis man transliuoja? Ogi pažįstamo Mato veidą, kuris nežinia, ką ten veikia. Pasirodo, jis kaip klientas lankėsi pas kitą mano sugyventinį – kirpėją Ramoną. Po kirpimo su Matu nuėjome išgerti “poros drinkų”. Grįžau namo kitą dieną popiet.
Taip pat norėčiau papasakoti apie nuostabų ano miesto maistą. Tik kad žiauriai tingiu. Bet pabandysiu tą padaryti trumpai. Evelina pateko į 
maisto gamybos tinginiams rojų. Čia visą ėdalą gali nusipirkti paruoštą ir supakuotą gražioje dėžutėje su galutinio rezultato pafotošopinta nuotrauka viršelyje. Etiketė tavęs prašo tik vieno dalyko – “Išpakuok mane ir nepatingėk trumpam įkišti mikrobangų krosnėn.” Cheesecake’ų, spring 
rolls’ų ir kitų (iš pažiūros rankų darbo) dirbinių niekas čia gaminti nesivargina. Turiu įtarimą, kad taip elgiasi (t. y. nesielgia) ir kai kurios kavinės. Pastebėjau, kad visas miestas kvepia fast food’u, kurio aromatą puikiai sugeria plonos pastatų sienos. Tiesą sakant, tas kvapelis man kelia apetitą. Nežinau kodėl, bet dabar atsiminiau Süskind’o aprašytą Paryžiaus kvapų mišinio tvaiką, kurio sudėtyje – žuvis, prakaitas, kvepalai, šūdai… Hmmm…
- Maistas – zjbs. Pusfabrikačiai. Viską gali nusiprikti: tortai, daržoviniai šūdai – nieko nereik gaminti. Kava ant kiekvieno kampo, kaip man ir reikia. Cizos brangokos, bet px. Taxai – gražūs. Bernai – įvairūs. Aš ėdu mažiau.
- O nėra buterbrodtų su švirkštu leidžiamų?
07
Na, kad ką nors daug šiandien pasakysiu, tai nesitikėkite. O šiaip tai tūsinuosi ir viskas zjbs yra. Namo nenoriu.
Geriau apžvelkime medžiagą iš telefono:
Namai.
Maisto nelabai toleruoju, todėl lėkštė – ne mano. Bet ką tik suvalgiau didelį sūrio gabalą. Aplodismentai.
Apie savo laisvalaikį kaip ir nelabai turiu ką pasakyti. Nes darau tai, ką daro visos normalios moterys – geriu su bernais.
Dileriai čia turi vizitkes.
Nusipirkau dvi poras batų ir suknelę (little black dress, labai little). Šitas basutes pirkau, nes norėjau kažko panašaus į tai, ką turi Kate Moss. Maniau, kad jie yra prabangūs, bet pasirodo, nė velnio (man jie primena Balmain). Radau identiškus @ “Dorothy Perkins” neieškodama. Kažkaip nuotraukoje maniškiai levai atrodo. Ir nagai atrodo dėmėti, bet iš tikrųjų jie – nenoniniai ir lygūs.
Šitus pirkau, nes man reikėjo būtinai juodų paprastų baletkių, kad patogu būtų ir tiktų prie visko.
Nu, o čia… patys žinot kas.
02
Šiandien mano blog’ui sukanka vieneri metai. Kitais metais linkiu jam uždirbti nors vieną porą batų šeimininkei.
30
Nutiko kai kas tokio siaubingo, kad aš norėčiau tik poros šotų (nu, gerai, kaip minimum penkių), peržiūrėti dar kelis durnus filmus lovoje, kol aprimsiu, tada skubiai susikrauti čemodaną ir dingti ten, kur nusipirkau bilietus. Taip pat būtų ne pro šalį užblokuoti įeinamuosius skambučius iš Lietuvos. Paniškai bijau blogų naujienų.
Galimas daiktas, jog kurį laiką būsiu away nuo blog’o. Ar su savimi imsiu kompą, dar nenusprendžiau. Iki penktadienio būsiu Vilniuje, bet biškį man ne tas galvoje šiuo metu. Tačiau aš nedarysiu čia ekshibicionizmo ir nieko plačiau nepasakosiu.
Jau matau, kaip lėktuve lenkiu taurelę, kurią atgal atlenksiu liepos 13-ą virš Vilniaus oro uosto.
27
Ką šiandien? Aš tai šiandieninius vodkės (nors pastaruoju metu labiau geriu vyną ir savo nekenčiamą gėrimą – viskį) pinigus jau išleidau kvepalams, solerkėms (nekenčiu stiprių veido lempų – labai jau į akis šviečia sūkos) ir panašiems bobiškiems pričendalams, todėl galvoju, kad reikia šį vakarą praleisti su knyga. Neaišku tik, kokią pasirinkti, nes turiu krūvą neperskaitytų. Arba pradėtų skaityti ir niekada nepabaigtų. Čia literatūrinės pakraipos studijų įtaka – profesinė liga. Pasiimi knygą savo malonumui ir pradeda gliučinti, kad mokaisi. O koks malonumas mokytis? Vat būtent, kad jokio.
P.S. Kokie Jūsų mėgstamiausi kvepalai?
RSS SRAUTAS
