17
Lietuva, be abejo, visuomet turi kuo pradžiuginti joje apsilankiusį žmogų. Kaip bebūtų keista, šįkart kalbu visai ne ironiškai.
Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.
Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”
Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.
Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:
Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00″.
Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.
Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.
Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.
Share on Facebook
28
Nusibodo melstis, blet. Ne tokia aš ir pamaldi, pasirodo. Niekada nepraktikavau klūpėjimo ant kelių pozicijos – na, žinot. Jei rytoj mane pažadins koks nors nemalonus skambutis iš letting agentūros, uroju visus, pažadu. Savo pačios sumuštomis rankomis (apie tai – vėliau). Mūsų smegenys – jau seniai nučiuožusios. O mūsų batai gražiai guli dėžėse. Mano lagaminas – sukrautas, nors niekada niekas jo ir nebuvo iškrovęs. Maisto namuose mes negaminom gerą mėnesį, nes neapsimoka pirkti maisto į chatą, iš kurios išsikraustom RYTOJ. Geriau eime papietauti į restoraną (darbo metu su vyno buteliu).
Kas gi ištiko mano baltąsias rankeles? Jas ištiko mėlyna spalva. Krč, penktadienį buvau svečiuose (tame bute man patiko viena interjero detalė – Mickey Mouse’as kanarėlės narvelyje) ir anuose svečiuose kažkodėl per klaidą nusprendžiau apsilankyti tualete. Lyg ir nieko ypatingo – argi mes neiname į tualetą, kai prispiria. Bet kuriuo atveju, bėda buvo ne mano nore pamyžti. Bėda buvo mano nore uždaryti langą – DUBAKAS mol.
Tarpą tarp lango ir palangės prilaikė pakištas tualetinio popieriaus rulonas. Tam, kad uždaryčiau langą (langas užsidaro nuo viršaus į apačią), savaime aišku, turiu ištraukti ruloną. Rulonas neišsitraukia. WTF? “Matyt, gerai prispaustas, sūka.” – pagalvojo Evelina. Be abejo, taip ir buvo. Ruloną spaudė langas, sveriantis mažiausiai toną. Prakeitą šiktpopierių aš ištraukiau, bet ištraukti rankos, deja, nespėjau. Sunkusis langas į apačią nuskriejo šviesos greičiu. Nukritęs prispaudė man tris kairės rankos pirštus. Bet baisiausia buvo ne tai.
Kad mano pirštams JAU ŽOPA tai čia fignia yra – pamirškim tai. Baisiausia buvo tai, kad prispaustų bei nežemiškų skausmų kankinamų galūnių niekaip negalėjau iš ten išraukti. ATGAL. Dešine ranka bandau kelti neraliuotą langą – bybį tau į akį, ne. Kai bandau tiesiog išsitraukti ranką… irgi nelabai kas gaunasi, nes kaip jau minėjau, langas pernelyg mane prispaudęs. Kviesti pagalbos irgi negaliu, nes muzonas kalbasina ir šiaip vonios duris užrankintos. Jei laukčiau, kol mane išlaisvins, likčiau be pirštų. Gal ne be pirštų, bet be trijų pirštų galiukų tai tikrai. Anyway, ištraukiau pati tuos pirštus per jėgą – tai man kainavo kelis papildomus nubdrozdinimus (giloki tokie).
Galutinis rezultatas: trys sutinę pirštai, trys nubrozdinimai, trys duobės-nuospaudos, 6 mėlynės. Ant kiekvieno piršto – po dvi. Jeigu skaičiuoti mėlynes iš priekio ir iš nugaros, tada galima skaičiuot, kad ant kiekvieno piršto jų buvo po keturias. Dabar patinimas jau kiek aprimo; nubrozdinimų nebeskauda, kai kišu rankas po vandeniu; nuospaudos susilygino; o mėlynės – jau nebe tokios mėlynos. Bet dar vis skauda ir sunkiai lankstosi.
Share on Facebook
07
| Tavo vardas: |
auksinis kardas
|
| Dėstyk: * |
Ką gėdingiausio esi padarius girta?
|
Jo, jo. Taip dabar bėgu ir imu PASAKOT. Gėdingi dalykai yra ant tiek gėdingi, kad reikia net save apgaudinėti, kad jų nebuvo ir čia man mol tik prisisapnavo. Todėl niekam ir nepasakoji, kad blogą sapną mažiau kas atsimintų. Gal savo norit papasakot?
Share on Facebook
27
Monica: Also, just so you know, I’m not making a turkey this year.
Joey: What?
Monica: Well, Phoebe doesn’t eat turkey…
Joey: Phoebe.
Phoebe: Turkeys are beautiful, intelligent animals.
Joey: No, they’re not. They’re ugly and stupid and delicious.
Nesuprantu, ar tai Padėkos Diena, ar haliucinacijos, bet mano Google Reader’is šiandien atsinaujina itin flegmiškai. Būtent tą dieną, kai aš nežadu nuo kompo judintis toliau, nei avaly… tfu, patalynės parduotuvė. Galvojau rankos sulūš man nuo tų kaldrų. Sveria toną. Siaubas! O dar turint omeny, kad aš šlubuoju… Žodžiu, Dievas manęs nemyli.
Ta proga šiandien išgėriau ramunėlių arbatos, su mintimi, kad rytoj už tokį labdaringą skrandžiui darbą dangus mane apdovanos… KUO NORS. Kuo nors zjbs. Na, net nežinau – tai galėtų būti nemokami gėrimai ar panašiai. Batai irgi tinka, bet jau nebetelpa į chatą. Ai, o liūdnoji šio savaitgalio žinia yra ta, kad sveikatos sumetimais lieku Londone ir nevažiuoju į Edinburgą, kaip planuota. Dabar mano kambariokas ten varys vienas. Ta prasme, mano sveikata yra gera, bet aš bijau atkristi, o ten tektų pjauti, tad tikrai nukrisčiau į duobę.
Sėdžiu internete ir ieškau to vienintelio, išsvajoto, gražaus, aukšto, pinigingo bei įdomaus… darbo. Senasis mane pradeda bukinti. Bet negali ant jo pykti – jis man leido tris savaites šūdą malti Ispanijoje. Koks nors pinigingas ir gražus jo vietoje pageidautų, kad bučiuočiau jam kojas. Ak tie darbai… Lyg vyrai. Visi chujovi.
Linksmų švenčių!
Share on Facebook
14
- Why men always want to sleep with me? I actually think it’s a good thing, but still… WHY? Why me?
- Probably because they think you might seem like you’d know what you’re doing… Not necessarily that they’re in love with you, but that you probably wouldn’t lay there like a fucking starfish.
- So this is about attitude? Great.
- Yep. It isn’t about looks. Sometimes it is about attitude. And sometimes just about beer.
Share on Facebook
04
Jeigu bandyčiau su kuo nors sulyginti paskutines dvi dienas, tai lyginčiau jas su Naujaisiais metais, kurie truko savaitę. Na, bet nieko keisto – turėjau nuostabių svečių iš Vilniaus. Užvakar žiauriai lijo, nepaisant to, visiškai peršlapusios mes sugebėjom nusigauti iki kažkokio kabako Brick Lane. Jau buvo vėloka, bet koks mums skirtumas – gi į darbą rytoj nereikia. Todėl anas kabakas buvo tik viena iš keturių mūsų aplankytų vietų tą naktį. Visai neblogai kaip trečiadieniui. Po to mes gėrėm dviejuose šito tinklo baruose ir dar čia. Pastaroji vieta yra ganėtinai posh ir joje geria visokie Mickey Rourke’ai ir Ronanai Keating’ai. Mus iš anksto perspėjo, kad pasipuoštume, todėl vienoje iš ankstesnių vietų žvengdamos persirengėm tiesiog tualete. Nes kitaip tai mol neįleis net ir su jūsų ble guest listais. Kiekviena iš mūsų pragėrė po daugiau nei šimtą svarų, kadangi viena šampės taurė at “Alto” kainuoja 18 £. Štai taip gyvena bedarbiai šiais blogais laikais. Ai, dar vienas labai minėtinas faktas – namo grįžau su limuzinu, kuris kaip bebūtų gaila, mane pradžiugino tik baisiu pykinimu. Vakar pavėluotai mane primokė, kad girtam geriausia sėdėti priekyje, bet jei jau sėdi gale – BŪK MALONUS IR SĖSK UŽ VAIRUOTOJO. Žinoma, aš šitų prijomų nežinojau. Na, bet iki kitos dienos vakaro vis tiek atsigavau. 
Štai tada išaušo mano siaubingai nelaukta diena, kai Lošėjas ir Teisėjas atsidūrė vienoje patalpoje. Jie netgi kažką kalbėjo tarpusavy. Lošėjas prisukamai supermarketų kalei šnabždėjo negerus horoskopus. Šalia sėdintis kompanionas nusprendė, kad juodu kalba kažkaip keistai: “Kažkas tarp jų yra. Nejaugi TU?” O mes tuo tarpu geriau pasižiūrėkime, kas tuo metu vyksta prisukamos supermarketų kalės galvoje.
“Ką aš darysiu, jei kitą kartą po tokios vakaronės užsimanysiu nakvoti pas Lošėją? Kaip aš tą nuslėpsiu nuo Teisėjo?” – mintyse, o vėliau ir garsiai svarstė prisukama čipsų skyriaus vergė Izaura.
- Aš kvepiu Lanvin – Rumeur. Aš kvepiu pletkais.
- Man tu kvepi vodke, spanguolėm ir baltu vynu.
- Ir cigaretėm?
- Kaip bebūtų keista, cigaretėm tu nekvepi.
Dar vis negaliu patikėti, kad T-Barą suradau per maždaug tris sekundes. Tokie dalykai man nėra labai būdingi – mėgstu klaidžioti pasiklydusi, važiuoti su taxi ir NIEKADA nesinaudoti žemėlapiais. Bet taxu šįkart nelabai buvo kur važiuoti, nes gyvenu ±10 min kelio nuo ten (nors, jaučiu, Vilniaus atstumais matuojant, taxas būtų savaime suprantamas reikalas šiuo atveju). Nesinori pasakot visų smulkmenų, bet BUVO GERAI.
Teisėjas vakar man pareiškė, kad aš visiška kalė. Na, o štai Lošėjas šiandien taip pat buvo dosnus komplimentų – “Tu esi skinny bitch”. Savaime suprantama, aš renkuosi antrą variantą. 
Share on Facebook
30
Prisukama supermarketų kalė, Lošėjas ir Didžėjus kažkurį vakarą išsiruošė į pokylį. Aristokratų salonai, lošimo namai, landynės bei nešvarūs, kokainmedžio lapų alkaloidais sutepti pinigai jau senokai išmokė herojus manipuliuoti atlaidžiomis, ant visko pykstančiomis ir viskam abejingomis lytį pakeitusiomis medūzomis su kablais iš sex shop’o. Pokylyje tokių buvo nemažai. Slaptame trijulės susirinkime buvo aptarta minėtųjų medūzų išvaizda, žiauroka šiuolaikinių karalių finansinė būklė bei kablų nenešiojančios prisukamos supermarketų kalės šukuosena. Lošėjas vieną dieną pavers ją tobula moterimi. Na, o kol nepavertė, žavinga mergaitė nerangia, uždegiminių procesų varginama, ranka gydėsi sudužusios geldos skausmą – kilnojo Lošėjo pirktą taurę vyno.
Minioje buvo nesaugu. Lošėjas po juodu ženkliuku puoštu sparneliu saugojo sužeistą prisukamos girtuoklės ranką. Didžėjus grojo iš kompaktų. Prisukama supermarketų kalė neturėjo babkių. Merga iš Australijos londoniečius vaišino “some new drug”. Temperatūra kilo, uždegimas ūmėjo, publika girtėjo. Vaistų vartojimas per nosį pasiekia smegenis daug greičiau nei vartojant oraliniu būdu. Lošėjas padarė nuotraukų. Tikriausiai jam atrodo, jog kalė vieną gražią dieną taps garsi, o jos nuotraukas galima bus parduoti spaudai už milijoną. O tada nusipirkti sau ką nors gražaus. Galbūt daug dviračių.
Prisirinkęs kompromato Lošėjas išėjo namo. Didžėjus ir mergaitė dar kurį laiką pabuvo pokylyje, o po to išvyko į nedidelę kulinarinę kelionę – artimiausią “Tesco” parduotuvę. Šiandien pusryčiams mes Jums siūlome “Absoluto”. Užsukite į restoraną “Prie upės” – ten rezervuotas staliukas. Kompaniją jiems palaikė italai. Neapsakomo girtumo nublokšti lietuvaičiai aštuntą ryto įlipo į metro. Didžejus smigo stotyje. Kalė pamiršo išsikraustyti į kitą butą. Baigėsi nuskausminamieji.
Share on Facebook
22
Varčiausi šįryt lovoje ir galvojau – koks gi bus mano blog’o likimas? Ne, ne, tikrai neturiu planų jo mesti. Tiesiog yra toks dalykas, kad Lietuvoje žmonėms įdomu skaityti tik liūdnas kaimyno istorijas. Tokias kaip:
- nerandu darbo,
- mane papiso ir paliko galantiškas jaunuolis iš Emyratų,
- užpiso gyventi Lietuvoje,
- šiandien mane vargina blogesni atchodai nei vakar.
Bėda yra tame, kad šiuo metu MAN VISKAS GERAI. Babkių man daug nereikia (dėl lengvinančių aplinkybių, kurios kažkada vis tiek apsunks). O ir skudurai man per daug nerūpi (na, čia tik laiko klausimas), nes prisivežiau jų pakankamai. Nors mažiau, negu planuota, nes netilpo. Ir dar turėjau mokėt šaibas už 1,6 kg viršsvorio, LOL. Batų paėmiau septynias poras (vasariniai visi), iš kurių šešių, rodos, dar nė nejudinau. Gyvenimas yra gražus!
Norint išsaugoti skaitytojų interesą, visuomet galima, reikia ir būtina imti aprašinėti savo nuobodžias meilės istorijas. Nevengiant intymių smulkmenėlių. Tačiau mano atveju šis variantas nėra labai tinkamas. Tikrai ne dėl to, kad šis klausimas man būtų kažkoks tabu. God forbid – NE NE NE. Tiesiog matote, kaip čia dabar viskas yra – jei aš imsiu pasakot apie vieną nuotykį, apie jį juk perskaitys ir KITI NUOTYKIAI. O tai man būtų visiškai nenaudinga. Dabar sakysit – tai negi, Evelina, tu tik su lietuvačiais duodies?! Ne, tiesiog tie žmonės yra ganėtinai išsilavinę, ko pasekoje, moka naudotis šiuolaikinių technologijų stebuklu – Google Translator.
Gerai, gerai, juokauju gi aš.
Sėdžiu lovoje ir noriu miego. Kaip aš tingiu eiti į tualetą, kuris yra kitame aukšte, negu mano lova. Be to, man skauda užpakalį, nes nepatogiai sėdžiu. Ir visai mielai išgerčiau tabletę nuo galvos skausmo, bet vanduo, stovintis prie lovos – jau seniai išgertas. Šiandien kažkodėl atsikėliau aštuntą valandą ryto, kaip kokia nesveika. Normalūs žmonės tokiu metu paprastai tik grįžta namo. Girti ir panašiai.
Vakar pasilikti namie man taip ir nepavyko, nes ėjau susitikti su Evelinos kaprizų neklausančiu jaunuoliu, kuris karts nuo karto apsireiškia Vilniaus bulvarinėje spaudoje bei įvairaus plauko “kūrybinės industrijos portaluose”. Išgertuvių metu susipažinome su Radioactive Man’o merga norvege, kurią nerangiai apipyliau baltu vynu ir kuri pasakojo mums apie tai, kaip jai ir jos bernui patinka lietuvaitis Moon Disco. Taip pat šiek tiek pabendravome su išgėrusia pamišele, kuri peršalimą gydo koksu, o laisvalaikiu pasvarsto apie galimybę sudainuoti karaoke. Visą vakarą ji giedojo Maiklo Džeksono “Man in the Mirror” - I’m asking him to chaaaange his wayyysss.
Mano kolega labai teisingai pastebėjo, kad šitame mieste visi klausia, iš kur tu esi, o ne koks tavo vardas. Kaip bebūtų liūdna kitiems ir juokinga man, niekas niekada neatspėja, iš kur esu aš. Dar vis pirmauja Vokietija ir Švedija (ir apskritai visa Skandinavija), antroje vietoje – Amerika ir Kanada. Nu, bet Airijos išgirsti tai tikrai nesitikėjau, hahaha. Visada meldžiuosi, kad tik nepradėtų vardinti visokių nesąmoningų šalių. Ten kokios Rumunijos, Libijos ar Pakistano.
Užpisa anksti užmiegantis naktinis gyvenimas, bet kita vertus, taip jis ten ir miega – sėdi sau medyje parkelyje ir negali nulipti. Kai pagalvoji, ką čia reiškia nuo medžio nulipt. Bet pvz., aš nesugebėjau nulipti net nuo dviračio.
- What is your favourite wood?
- Pine and oak.
- What is the “tree” in Lithuanian?
- “Medis”.
- Oh, “madness”!
Nebeprisimenu, ką dar norėjau pasakyti. Ta proga reikia pasidaryti kavos. Ai, šiandien šaldytuve radau pomidorų sriubos, kurioje (didžiai mano nuostabai) buvo normalus kiekis druskos. Tokie dalykai pasitaiko tik kartą gyvenime.
Share on Facebook
21
Štai taip gražiai aš guliu lovoje. Nuotraukoje matome edukacinį žurnalą vaikams, mano kojas su nuo traumų kreivais pirštais ir dar vis neiškrautą lagaminą (esu čia beveik savaitę). Nerangiai sau vartausi, vietoj to, kad eičiau į pokalbį dėl darbo. Atšaukiau vakar, nes… Nes tingiu eiti, kur papuola.
Galvoju, ką čia šiandien veikti ir ar išvis veikti, turint omeny, kad kitą savaitę nusimato keturi tūsai + galbūt reiks bent simboliškai išgerti už mano gimtadienį (čia jau kaip penkios DARBO dienos gaunasi). Visai pamiršau, kad dar kažkur įkurtuves reiktų įterpti, kadangi 27 d. kraustausi į kitą chatą. Life is tough. Haha.
[8/21/09 12:56:05 PM] Vytis: gausiu praejimu ir bychkos
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: hahahahaha
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis: ruoskis!
[8/21/09 12:56:08 PM] Vytis:
Beje, pastebėjau, kad Londone man linksmiau net ir būnant be babkių, negu Vilniuje su babkėm. Nors būdama Vilniuje beveik niekada jų ir neturėjau.
Tai GERTI ŠIAN AR NEGERTI? Štai kur klausimas… O gal geriau gerti rytoj? Hm, sekmadienį irgi apie kažkokią vakarušką lyg ir buvo kalbėta…
Na, o kol kas einu papietauti:
Share on Facebook
RSS SRAUTAS