“Viskas cool, bet kad parduos kaip lelę – faktas.”

2009-08-15 | 03:59 | This is the Life
15

Mielai parsiduočiau – kiek siūlot? Ir kam pinigai eis?

Ach, ir kodėl gi man taip sunku? Kodėl, kai reikia padaryti du darbus, pasirenki trečią (nu va šitą va, kur dabar darau – blog’ą savo gi rašau)? Tikriausiai per klaidą būsite koks nors geras mielas žmogutis, kuris NENORI NEI VIENO DARBELIO NUSKRIAUSTI.

Ar statistikos departamentas (yshtabi WRU???) dar nepaskaičiavo, kiek gyvenimo mes praleidžiame type’indami? Žmonės šneka, kad pramiegam apie trečdalį gyvenimo. Lieka – 2/3. Man rodos, kaip minimum pusę to likučio aš praleidžiu būtent type’indama. Kaip bebūtų liūdna, šis džiugus faktas nepadėjo man įvykdyti vieno savo poros mėnesių senumo deadlaino (06-30). Būtent tą dieną aš turėjau kai kam (OK, pripažinsiu – “kai kuo” aš vadinu LEIDYKLĄ) pristatyti savo TRILERĮ. Šiandien TIE VERSLININKAI man pareiškė, jog yra manimi kažkiek nusivylę:

– Režisierius nori daryti ekranizaciją, o tu dar net neparašei knygos! Dėl šito jūsų išsišokimo AKROPOLIO “Baltų lankų” knygynas nupjovė mums algas perpus.
– Nieko nežinau. Netrukdykite mano jautrios menininkės sielos – aš laukiu iš Gariūnų su batais pareinančios mūzos.

O šiaip tai ką. Jei mūza nuspręs, kad man reikia palūkėti su tais savo batais (nes ji matomai tuo metu bus užsiėmusi tašėmis) ir neužsuks, imsiu ir išleisiu LAIŠKŲ KNYGĄ. Pardavimams padidinti pridėčiau ir NUOGŲ ATTACHMENTŲ. Aišku, geriausi susirašinėjimai yra iš tų laikų, kai Tėvas dar sėdėjo kalėjime (“Pisk, ką pagauni, dukrele. Kaip zuikį vilkas.<…> Oi nahuj, tu kale, kaip drįsai švaistyti šeimos pinigus? Kai tėvas ant bado slenksčio glosto Elo Bandies šunį utelėtą.”). Šito blog’o tada dar nebuvo. Ta prasme, tai buvo LABAI seniai. Kiek atsimenu, viename iš mano Gmail’o akauntų taip pat galima rasti ir meilės laiškų ex’ams. Aš gi žinau – visi tik ir svajoja įlįsti po svetima kaldra. Deja, turiu Jus nuvilti – ten sekso nėra. Vien tik meilė ir vyriškos ašaros tiesiai iš ofiso outlooko.

Ir vis tik aš noriu grįžti prie trilerio. Reikia man bizūno!




Aš myliu daiktus (ir vyrus)

2009-05-27 | 02:23 | Šiek tiek info apie mane
27

bataisortaiKas gali būti blogiau už keturias valandas apsipirkinėjimo pramogų sostinėje “Akropolis”? Blogiau yra nebent BEVAISĖS ten praleistos valandos. Tačiau aš ne iš tų žmonių (kaip pvz., mano mama), kuriems niekas niekada nei tinka, nei patinka. Man asmeniškai tinka beveik VISKAS (tik babkių duokite). Todėl aš niekada negrįžtu namo tuščiomis (window shoppingo nelabai praktikuoju). Aš myliu daiktus. O jie myli mane. Jie visuomet nuo vitrinos taip į mane žiūri. Lyg vaikai iš globos namų į per Kalėdas užsukusią Zvonkę – jie ieško šeimininko. T. y. motinos.

So I bought the nicest pair of shoes today, some cotton shorts, a few books and some unnecessary stuff that I’ll never use (like eye shadows). Bet svarbiausia, kad batų nugara primena mano svajonių batų nugarą. Iš ten jie atrodo kaip kablai, nors yra tik vargani wannabe kablai – platformos. Bet man (kaip heels pradžiamokslei) būtent to ir reikėjo. Labai džiaugiuosi, kad šįkart nepirkau avalynės internetu, nes būčiau ėmusi vienu dydžiu didesnius. O po šiandienos šimto išmatuotų porų galutinai įsitikinau, kad imant batus su kablais/platformomis VISADA grindysreikia imti mažesnius (nežinau, gal normaliems žmonėms ir kitaip). Vienus kažkokius matavausi, tai vapšie prireikė trim šešto. Aišku, gyvenime pasitaiko ir visai prakeiktų batų. Pvz., vieni (labai labai gražūs), mažesnio dydžio, man neužsisegė per aukštą pakilimą, o štai didesni jau buvo per dideli. What a pity. Taip pat man nepavyko rasti kojinių, kokių norėjau. Tai nepirkau jokių. Neradau ir juodos bikinio apačios (turiu tik viršų, bo apačią kažkur praganiala). Nes pyderai arba parduoda visą maudymuką, arba uždeda šone savo kvailos firmos ženklą (kokį nors “Adidas” ar “Speedo”). Kartais dar kokių gėlių pripaišo.

Ir toliau ant grindų kraunu knygeles. Nes lentynose nebėra vietos. O papildomų nėra ne tik kam pakabinti, bet ir kam atvežti. Mūsų šeima visada pasižymėjo rankyčių neturėjimu. Viskas pavargau.

“Šią fantastiškos dienos, saulės ir to, kad esi bitch proga, aš norėčiau tau padovanoti dainą.”

2009-04-18 | 13:56 | This is the Life
18

Gavau dainą pavadinimu “Breakfast”, bet netrukus perėjau prie kasdieniškesnių garsų:


– Šildau rankas į kompo apačią.
– Klausau grupės “Holy Fuck”.

Kokia aš negraži, kai mane puošia vakarykštis makiažas. Teko nusiplauti. Ačiū Dievui, nieko nėr namie. Nes nekenčiu vaikščioti po chatą “su kvapeliu”. Šiandien supratau vieną dalyką. T. y. du dalykus. Esu ***a ir ***a, hahaha. Nežinau, kodėl taip pagalvojau, nes atvirai šnekant, vakar nieko blogo nepadariau (no drugs, no ištvirkavimai, alcohol only). Taip jau būna, kad pachmelingais rytais apie save suvoki daug dalykų. Klysta, kas mano kitaip (turiu omeny savo psichinę būklę, paslėptą po žvaigždutėmis).

– Einu kavos – noriu ėsti.
– Aš irgi. Gerai sugalvojai čia. Ahahaha.

Beje, Vilniuje tikrai visi yra persipisę. Ta prasme, I MEAN IT, tikrai visi. Krč, pažinojau tokią vieną “amžiną porą”, tipo ten gyveno jie kartu šimtą metų ir panašiai. Bet štai stoviu aš vakar prie “Cozy”, rūkau cyzą ir žiūriu, kad tos poros bobiškoji pusė romantiškai eina susikabinus rankutėmis su kažkokiu kitu čiūvu. Nu ir aišku, įsižiūrėjusi geriau, aš supratau, jog tas čiūvas yra senas mano pažįstamas. Nes kaip gi kitaip galėjo būti šiame mielame Vilniaus kaimelyje? O aš maniau, kad tie žmonės yra iš taip vadinamų SKIRTINGŲ PASAULIŲ.

“OMG, su savo naujais džinsais aš tampu fuckable net pati sau!” (Kuo durnesnė citata, tuo didesnė tikimybė, kad ji – mano.)

Ai, dar vakar svečiuose sutikau vieną pažįstamą, kurios čiūvą neseniai mačiau su kita boba viename iš “Akropolių”. Labai norėjau išduoti tą padugnę, bet po to paaiškėjo, kad jis ir mano pažįstama jau yra išsiskyrę. Nors tiek gerai. Nes jis labai negražus buvo.

– Einu tos kavos pagaliau.
– Aš jau vieną išgėriau, bet kadangi ji yra labai skani, reiks gert dar. Beje, šian leidau sau suėst “Snickersą” po sočių pusryčių.
– Tu gal durna? “Snikersas” pats savaime jau yra PER SOTU.
– Nu, labai norėjau. Aš nevalgau šiaip saldumynų.
– Nu, tai tau reikėjo ėsti jį vieną. Ir taip per daug būtų. O čia dar po SOČIŲ PUSRYČIŲ.
– Nu, žinok, šian kažkaip ne. Man pachmutis ir šalia nėra čiūvo. Kai čiūvas yra, tai man valgyt nereik. O dabar nėra, tai aš noriu valgyt. Nes kai yra, gali valgyt čiūvą. Graužtis ten viską. O su kuo man graužtis dabar? Su maistu. Su dešrelėm nx.
– O tai ką tu ėdei? Pasakyk man, KARVE.
– Valgiau 2 dešreles su agurkėliu ir dvi mažas skrudintas duonos riekes.

Liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad šaldytuve neradau pieno, todėl teko valgyt šokoladinį sūrelį ir gerti arbatą su citrina. Man rodos, kai kam ne pro šalį būtų dar numigti.

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook