Į Stanstedą, kaip visada, keliavau apykomė (ar apykominė? – kalbininkai, pasakykite Jūs man), liūdna ir tuščiomis nelabai švarių džinsų kišenėmis. Nors, tiesą sakant, jose gal vis tik ir buvo kokios kelios apsnargliuotos servetėlės ir gal dar koks žiebtuvėlis. Tokiais atvejais man visada patinka skaičiuoti – kiek pinigų yra šioje kortelėje, o kiek šioje? Šioje kortelėje yra kem litų, o štai anoje – gal net kokie du svarai. Kavą pirksiu iš lietuviškos, laikraštį ir limonadą – iš angliškos. Ekonomija. Miau. LOL. Bomž.

Oro uoste mane pasitiko Miss Dubauskaitė. Važiuodamos aptarėm rytdienos “Sūpynių” planus ir išsiskirstėm po skirtingus Vilniaus tapkių kiemelius (“Vilniaus tapkių” terminą pavogiau iš Karolio Jachimavičiaus – atsiminiau kažkaip seną jo komentarą). Totorių gatvėje lijo lietus, bet mano laimei, jam nebuvo ką nuplauti – aną pachmielną dieną makiažo užsidėti aš nesivarginau. “Kaip keista tave matyt be make-up’o… Evelina, gal eik pasidažyk?” Atsakydama sumurmėjau kažką tiek nuobodaus, kad net neatsimenu ką. “Ir papai tavo sumažėjo.” Haha. “Čia dėl to, kad nepasidažius.” – tariau aš. Visi nusižvengė, damušiau vyną ir neilgai trukus jau sėdėjau prie savo nelabai gyvo Maco bei bandžiau dirbti. Kol nedingo elektra. Nusistačiau budilniką šeštai ryto – padarysiu vakarykščius darbus mol. Tačiau kai atsikėliau, paaiškėjo, kad dingusi elektra pradangino ir pagrindinį mano darbo įrankį po kompo – internetą (trečioje vietoje – mano galva). Tiksliai neprisimenu, bet man rodos, ta proga anądien nusilakavau nagus. Ai bendrai NE. Persigalvojau, nes “kam man čia reikia tokių dalykų į ‘Sūpynes’ važiuojant?”

Kaip gerai buvo “Sūpynėse” visi jau aprašė, aptarė ir pritagino negražių fotkių. Todėl užteks, jei pasakysiu tiek, kad po šio festivalio galbūt netgi imsiu mėgti open airus. Kai pasakiau, kad atvarau, niekas manim netikėjo, kol nepapostinau ant savo Facebook wall’o skrynšoto su lėktuvo bilietų datomis. Be abejo, dar vis labai mėgstu dušus bei taksus, tačiau 5-litriakas padangų sulos ir purškalas nuo vabzdžių už 9 Lt pomėgius gali apversti aukštyn kojomis.

Pjoviau ilgai. Labai ilgai. Kai pagaliau nusprendžiau prigulti, tesugebėjau pasakyti du dalykus – “man silpna” ir “prapisau telefoną”. Na, ir dar trečią – “einaną, dubakas”. Atsikėliau po kokių trijų valandų, nes nebesimiegojo ir norėjau aplankyti į tualetą. Shn ant slenkččio man įkišo jointą į burną ir netrukus supratau, jog į lovą nebegrįšiu. Ką veikėmė aną dieną puikiai iliustruoja ši nuotrauka:

Sekmadienio vakare mes važiavome namo ir aš kažkaip paklausiau – “Kiek valandų?”. “Penkios.” – taip nuskambėjo atsakymas. Deja, aš niekaip negalėjau suprasti ryto ar vis tik gal jau vakaro (?!). Šią mįslę man išspręsti padėjo laikrodis, rodantis “17.00″.

Anyway, grįžtant prie bendrų įspūdžių būnant Lietuvoje, galiu pasakyti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Šeima dar vis šneka tą patį nuobodų šūdą tačkoje, kaip ir visą gyvenimą; kavinėse dirba tie patys padavėjai; sėdžiu ant tų pačių Mokytojų Kiemelio divanų.

Šiandien nuvariusi į IKI vos neįsivariau infarkto. Kažkodėl man atrodė, kad tiek čipsai, tiek sultys kainuoja apie du litus. Ką jau kalbėti apie marinuotus agurkus po keturis litus. Aš maniau, kad tie sloikai – pigiausias daiktas visame prekybos centre. Londone už sultis moku nuo svaro iki dviejų – tai man čia kaip litas. Tas pats liečia ir marinuotą šlamštą. O va Lietuvoj keturis tenka (už šlamštą) mokėt. Tačiau kad ir gerokai pabrangusios, cigaretės man (Ačiū Dievui) atrodo neįtikėtinai pigios – visiškas BARGAIN.

Tikiuosi, šiom dienom papostinti dar ką nors apie tėviškę. Na, o kol kas užteks ir tiek – nusivėlinau nx. Pavargau.

Busy working and partying (kadangi pjovimo nebelabai praktikuoju, tai šis ketvirtadienis buvo pirmas TOKS nuo liepos mėnesio – bet ne kominis). Na, ir ypač kai darbas prie kompo, tai nesinori prie jo sėdėti visą parą. O šiaip tai parašysiu greitu metu. Gal net ir šianąkt. Kadangi neišvariau į tūsą. Nežinau – gal ir reikės papasakot, kaip “ragana Evelina” bėgiojo su virtuviniais peiliais…

“Ant tiek nekaltai atrodai, bet jau tooookia ragana. Nesitikėjau to iš tavęs. Negalėčiau su tavim gyventi.”

Jo, blet. Kai kurie pamatė mano TIKRĄJĮ VEIDĄ. Anyway, vis tiek jaučiuosi šventoji geruolė Šv. Evelina.

Bet man tai įdomiau va kas:

Kas čia per pletkai, iš kur ir apie ką?

Geriau apžvelkime medžiagą iš telefono:

Namai.

Maisto nelabai toleruoju, todėl lėkštė – ne mano. Bet ką tik suvalgiau didelį sūrio gabalą. Aplodismentai.

Apie savo laisvalaikį kaip ir nelabai turiu ką pasakyti. Nes darau tai, ką daro visos normalios moterys – geriu su bernais.

Dileriai čia turi vizitkes.

Nusipirkau dvi poras batų ir suknelę (little black dress, labai little). Šitas basutes pirkau, nes norėjau kažko panašaus į tai, ką turi Kate Moss. Maniau, kad jie yra prabangūs, bet pasirodo, nė velnio (man jie primena Balmain). Radau identiškus @ “Dorothy Perkins” neieškodama. Kažkaip nuotraukoje maniškiai levai atrodo. Ir nagai atrodo dėmėti, bet iš tikrųjų jie – nenoniniai ir lygūs.

Šitus pirkau, nes man reikėjo būtinai juodų paprastų baletkių, kad patogu būtų ir tiktų prie visko.

Nu, o čia… patys žinot kas.

Negali būti, bet pasirodo, kad šiandien VĖL yra penktadienis. O man skauda kojas dar nuo Joninių. Vos jas pavelku ir kur benueičiau, reikalauju kėdžių. Kaip jau supratote iš laikinos “tylos – geros bylos” mano blog’e, Jonines atšvenčiau visai neblogai. Todėl šiandien lieku namie.

- Kaip man sumažinti savo potraukį nesąmonėms?
- Skaityti knygas.

- Labai vykęs afteris gavosi.
- Tai jo. Matosi, kada grįžai namo.

Po dviejų parų. Nei daug, nei mažai. Nu, bet kartais gi reikia profilktiškai pjūvtelti – sąžinę nuraminti. Aišku, jei tik leistų sveikata ir kašyliokas, pjaučiau sau visą gyvenimą cigės nepaleisdama iš rankų. Kiek prisimenu, pertraukos tarp rūkymų buvo trumpesnės, negu laikas, kol spėji vieną cyzą surūkyti. Bet dabar jaučiu nerūkysiu iki pat Sibiro. Labai įdomu, kaip man ten seksis. Tikiuosi, grįšiu pakūdus ir pajuodusiais paakiais. Vakar kaip tik gėriau “Zoe’s” su tokiais sibiriečiais (grįžau namo per pietus po visų balių, o tada vakare dar mažumėlę pratęsiau – NE IŠ GERO GYVENIMO TAI), kurie iš mano Sibiro pažįstamų vardų nusprendė, kad man tas turėtų pavykti.

- Tavo poreikiai apstulbintų net Rokfelerį.
- Kodėl? Aš tik noriu afterinti lovoje visą gyvenimą.
- Nu, bet tai užsimanysi kokio šūdo. Arbūzo, pavyzdžiui. Atsigerti ir parūkyti. Tada šniaukuros. Ir paehali.

Kaip matome iš NUOTRAUKOS, Evelina antrą kartą gyvenime sugebėjo grįžti namo anksti (pirmą kartą baigėsi priemonės, o aš kaip tyčia buvau labai pavargusi). Plojimai! Man atrodo, pagaliau supratau, kodėl anksčiau nesugebėdavau to padaryti. Tiesą sakant, nesugebėčiau ir dabar, jei nepabėgčiau, kol niekas nemato. Tie žmonės, jie tave verčia eiti prie baro, pabūti dar pusvalanduką, užsukti trumpam į afteriuką. Rezultate – nesusilaikai ir grįžti namo kitą dieną (dažniausiai tai būna vakaras).

“Atsipalaiduok, nes gadini byčką.”

Tai va. O vakar aš užsidėjau tamsiai mėlynas pėdkelnes prie rausvų batų (visa kita – juoda), tačiau šis puikus derinukas (prisiekiu, kad spalvos nesipjovė) reivo nesulaukė, nes mano 50-ties denų pėdkelnės kažkodėl sumanė biškį pajuokauti ir suplyšo. Draugės siūloma alternatyva (priklijuojamos kojinės) man pasisukus atrodė va taip, todėl nerti į naktį nusprendžiau nuogomis kojomis. Nuogumas ir žvilgsniai mane vertė jaustis šiek tiek nejaukiai, tačiau kaip visada buvau išgelbėta pletkų (jie turi raminamąjį poveikį), kurie tą vakarą mane džiugino ne tik savo kiekiu, bet ir įvariausiomis variacijomis. Nu žodžiu, variety show. Varijotų šou. Hahaha.

UFB prosenelė. Dabar aišku, iš ko BLOGo autorė paveldėjo krūtinę, gražius plaukus ir menišką sielą.

Kaip aš džiaugiuosi, kad išėjau iš namų su platformomis, o ne su kablais. Ir visai ne dėl neplanuoto apsilankymo pajuodėlių vakarėlyje. O tai dėl ko gi? Nes kaip tik tada, kai atrodai LIKE THAT, prie padjezdo tave pasitinka būrys marozų. Bandai eiti ramiai, bet vis tiek mintyse įsivaizduoji, kaip jie tave užpuola ir sugadina tavo šukuoseną. Tačiau man pasisekė ir marozai pasitaikė išauklėti, todėl trumpa suknelė nesukėlė didesnio pakilimo jų nusileidimo take. Gal tik vienas kitas pasitaisė savo kietą į patogesnę vietą. Kad neatrodytų taip seksualiai iššaukiančiai.

P.S. I gotta admit she’s got a banging body. NOT.

P.P.S. OMG.

Gyvenant šiame kaimelyje reikia būti itin atsargiems. Net ir vakar vienoje senamiesčio kavinėje pagavau barmeną klausantis mano pokalbio. Jis, matyt, išgirdo pažįstamą vardą. Ačiū Dievui, tuo metu kaip tik prastai jaučiausi ir neturėjau nuotaikos juodinti kokio nors vargšo žmogaus.

Ką Jūs ryt? Aš tai dar mąstau.

Visą naktį prastai miegojau, atsikėliau anksčiau negu priklauso, todėl dabar esu kiek irzli. Manimi nėra patenkintas netgi mano tėvas numeris trys.

- Tu man neaiškink. Šoki tėvui į akis. Bet blt sakau, kai tu jį b*biais šersi per visus kanalus, tai manasis bus uždarytas paguodoms. Loche, tu supratai?
- Bl, tėvai, tu turi būti su manim visada, suprask tai.
- Šaunuolė. Ba jau suabėjojau, ar iš manęs tu kilus. Bet sakau – aš tave perspėjau, mažutukai.

Šiek tiek skauda gerklę. Neturiu ką apsirengti. Namiškiai vaikui nerodo meilės – nemoka atlyginimo ir panašiai. Vienu žodžiu, viskas – levai.

“Nusiraminkim, dukra. Eik dirbti į KOMJAUNIMO TIESĄ.”

Beje, ką veiksit per Valentino dieną? Aš tai penktadienį veiksiu Pravdos naujokus, Friday Fuck’ą ir be abejo visa tai vainikuosiu kokiu lengvu pjūvtelėjimu afterpartyje. O kai jau išauš romantiškasis svajonių šeštadienis, nebeturėsiu jėgų pakilti iš lovos. Arba kitas variantas – baliavosiu toliau. Pasakiau draugei, kad tikrai davai šį kartą nekrėčiam nesamonių a la savaitgalis kokiame rehabe. Noriu party, party, party.

“Vaikeli, aš nesitūsinu, tai man px jūsų mėšlidės.”

P.S. Vytai, pasiimk tu tą kalėdinę stiklinę pagaliau. Trys Karaliai jau seniai praėjo.

Bet tai ot, kaip vakar gyvenimas staiga vieną minutę ėmė gražėti. Taigi viskas turėjo būti kitaip. Sėdėjau sau be nuotaikos, tinginiavau, skaičiau knygą, telefonu kalbėjau apie tai, kaip “šiandien aš niekur neisiu” ir panašiai. Ir aišku, įvyko tai, kas ir turėjo įvykti – nusprendžiau išeiti trumpam ir grįžau lygiai po paros.

“Aš draudžiu. Čia griežtai, žinok. Baigsis, dukra, tavo diskotekos. Man gana pakaks bendrauti su urodais. Sėdėsi savaitgalį prie knygų.”

Kažkas vakar minėjo, kad pašnekėjau metams į priekį – skaičiau individualią filosofijos įvado paskaitą “Gravity”, išgėriau nemažai šampano.

“Bet tu tai nesveika, jei bohu.”

Kažkodėl visai nesiseka šnekėti rišliai.

“Mimoza tu nx. Prigąsdinai tėvą, mąstyk.”

Jie man sako: “Tu iš tikrųjų esi geras žmogus, bet tave labai sunku perprasti su tavo penkiom kaukėm.” Oh well, o štai aš galvoju, kad iki pat galo niekas manęs taip ir nėra perpratęs ir neperpras niekada. Tu gi nežinai, kad aš kartais mėgstu įsijausti į savo sukurtus vaidmenis ir po to pati neatskirti, kuris iš jų yra tikroji aš. Renkuosi tą, kuris geriau derės prie situacijos. Besirinkdama teisingai pataikau maždaug kas antrą kartą. Krč, noriu sumuštinio su lašiša. Rūgštynių sriuba sotus nebūsi. Bet lašiša netinka ant “Actimelio”.

“Vaikutis mano.”

Žiūrėjom filmą apie drag queens balerinas. Totali nesąmonė. Klausiau, ar čia specialiai tokiems kaip mes sukurta buvo.

“Aš laukiu, kol ji atsikels ir pradės rėkti.”

Jaučiuosi nesaugiai. Tokia visiškai insecure iki apsišikimo, žinot kaip būna? Moralkės?

“Žinok, bet tu tai mane visuomet džiugini.”

P.S. Redagavau šitą rašalą keletą kartų, nes norėjau, kad būtų viskas aišku, bet ne per daug. Bet, man rodos, niekas nieko vis tiek nesuprato.