Jėzus ir papai

2015-03-10 | 06:26 | Inner city life
10

2015.03.09.

Manęs jau nebestebina Google reklamos apie Jėzų. Visur jos – po penkias skirtingas viename straipsnyje. “Jau yra mokslinių įrodymų, kad Jėzus gyveno. Skaityti čia.”, “Ateik į doros kelią. ~Bažnyčios adresas~.”, “Jesus will save you. Just one click away.”

Na, kadangi krikščionybė šioje šalyje, palyginus, atsirado gana neseniai, tai kaip ir nieko keisto, kad kol kas ši religija čia yra kiek atsilikusios formos. Švelniai tariant. Daug ką pasako ir tai, kad kiekvieno padoraus (vertimas: prie mokslo ar pinigo / knygų mačiusio) žmogaus atsakymas į kokį rūpestėlį neabejotinai bus kažkas tokio: “You just have to pray to the dearest lord…” Pray ir viskas bus OK! Kaip viskas paprasta!

Tie patys žmonės tau, baltajam, prisistatydami būtinai pasigirs, kad jie yra katalikai (arba liuteronai). Na, kaip ir baltieji jiems atnešė šitą šviesą į gyvenimus kažkada, tai matyt, galvoja, kad kiekvienam europietiškos išvaizdos individui taip padarys geresnį įspūdį. Daugumai turbūt ir padaro, nes vis tik tie, kas lankosi Papua Naujojoje Gvinėjoje, dažniausiai yra kokie nors misionieriai ar kitaip su krikščionybės propaganda susiję žmonės. Na, gal dar kokie daktarai ar su mokslu susiję. “Most people come here with a purpose” – sakė mums taip. Niekas negali patikėt, kad mes esam tiesiog turistai, o ne kokie researcheriai ar daktarėliai. O jei jau patiki, tai stebisi, kad keliaujam be grupės ir dar pavarinėjam vietiniu transportu kartais. Beje, reiktų nepamiršti, kad religija ir šūlia yra BFFs šitoj šaly, tad net ir nereliginiai dalykai vis tiek veda prie jos. Važiuoju su vairuotoju, rodo jis man miesto hailaitus: “Post office. Gas station. Catholic school.” Paklausiau, ar yra mokyklų, nesusijusių su religija, tai pradėjo man skiesti apie liuteronų mokyklą.

*žinot, kaip į tai reagavo mano akys*

Atvarę į PNG, dievo žodžio nešėjai tarčialina visai prašmatniuose rezortuose, valgo steikus ir prie stalo aptarinėja savo religinį būrelį. Nebloga komandiruotė. Įdomus pastebėjimas – daugumoje viešbučių, kurie iš esmės yra skirti su bažnyčia susijusiems žmonėms (net jei pačios apgyvendinimo įstaigos savęs tokiomis nelaiko, jos lankytojai vis tiek pagrinde bus iš religinių fanatikų rato), 99% restoranų meniu sudaro mėsgaliai ir visokie beikonai. Steikhauzai iš esmės. Be abejo, tai didžiaja dalimi yra australų bei amerikiečių įtaka, but still, man kažkaip nekrikščioniška atrodo taip maitintis. Jei jau vaidinat tokius religingus, tai gal vaidinkit iki galo? Nemanau, kad kas nors iš atvykusių amerikonų nors kartą burnoje turėjo pigų krekerį, kuriais minta vargšai vietiniai, nes pardėje kažko geresnio dažniausiai neįpirktų. Tie patys viešbučiai turi ženklus “No smoking or drinking on the premises”. Nes gi ble – nuodėmė! O jautuką ėst – zjbs. Hipocrisy pilnu pajėgumu – aš taip manau. Čiut neapsišikau iš juoko po ilgos kelionės nuėjusi į vieną tokių restoranų ir paprašiusi alaus. Prieš tai mačiau, kad meniu yra vyno. Sako – oi ne, alkoholio mes neservinam – atsakė man padavėjas švento avinėlio žvilgsniu. Pasakiau, kad vyną mačiau meniu. Ai nu jo – vyną tai servinam – sako. Tipo ne alkas čia jau? LOL. Žodžiu, Kristaus kraujo turėjo kelių rūšių. Paėmėm butelaitį ir nerūkymo zonoje pašerinom džonį.

Grįžtant prie vietinių prisistatymo atvykėliams, “mano vardas – Džo ir koks aš katalikas” – standartiškai prisistatė ir vienas buvęs mentas (mentų kažkoks vierchas jis – iki šiol virina reikalus ir yra gerbiamas kaimiečių). Tikėjimo stiprumą įrodė ir kičinės būsto dekoracijos religine tematika. Neilgai trūkus paaiškėjo, kad šitas mentas yra vedęs savo dukrą. Vaikų su ja turi penkis, atrodo. Ir dabar va nėščia. Incestas šalyje nebėra legalus, tačiau kaime apie jų santykį žino visi ir visiems kaip ir viskas OK. O tuo tarpu radijas čiulba apie tai, kas nėra OK. Ne OK yra gėjai! Apie tai tau praneš amerikietišku akcentu ir juokingu vintage reklamų tonu, kad net imsi galvoti, ar netyčia neatsidūrei kokiam tūkstantį gyventojų turinčiam baptistų kaime Luizianos valstijoje, in the 50′s. Juoda ir graudi propaganda, Gražulis-style. Gal jam reik ten nuvažiuot ir pranašu būt.

Beje, poligamija Papua Naujojoje Gvinėjoje yra legali. Skaičiau, kad vyrui yra totalus neprestižas neturėti vaikų, tad skyrybos su žmona, kuri negali pastoti – normali ir populiari praktika. Žmonų vyrai turi tiek, kiek gali išlaikyti. Kuo jų daugiau, tuo vyras laikomas galingesniu.

Tų žmonelių dubasinimas dar visai neseniai buvo legalus ir tikrai priimtinesnis už, tarkim, kokios genties moters vaikščiojimą nuogais papais, kaip buvo įprasta iki krikščionybės. Nes čia gi pzdc nusidėjimas.

Grįžtant prie kasdienybės su liemenukais, vietiniai, kurie per daug savo tikėjimo neperša, vis tiek kažkada išsiduoda ir papasakoja kaip rytais, prieš darbą, mėgsta pasimelsti. Kad dienelė gera būtų. Na gal dar vieną-kitą maldelę susakykime ir už dosnius turistėlius, kad nezirstų ir normaliai mokėtų už beverčius šūdus, kuriais juos čia šeriame. Šios šalies turizmo žmonės – bene nagliausi. Verslininkėliai tokie. Pamaldžios sūkos prie skaičių.

Ateistų šioje šalyje nerasi su žiburiu – o jei jau toks esi, geriau neprisipažink, nes tave palaikys ciniku užverta širdele. Eis po to dar melstis už tave. Blogąja dvasia irgi gali palaikyti. O gal sudegins kaip raganą. Čia tie taip gali padaryt, kurie priimdami krikščionybę nepamiršo ir savo pagoniškųjų šaknų. Tokių dar vis yra nemažai, bet tas man visai patinka. Gaila, kad jie praranda savo autentiškumą per tą bažnyčios tarnautojų brain washą. Tokia biškį Utah čia, tik be mormonų. Aišku, daug ir gero tie misionieriai čia padarė – pristatė mokyklų, ligoninių ir panašiai. Bet ne apie tai juk aš. Liūdna žiūrėt į tą durniams cheesy būdais skelbiamą tikėjimą lyg tai būtų kokia TV Shopo snuggių reklama. O jie ir tiki – they don’t know any better. Stengiuosi pasakoti neprimesdama savo ir taip gan tolerantiškų bullshit pasakoms pažiūrų – nelabai jos čia svarbios. Bet pripažinsiu, kad nuo eye rollų galiu greit ir apakti.

 

Maistas, prakaitas ir betel nuts Papua Naujojoje Gvinėjoje

2015-03-09 | 07:10 | Inner city life
09

Labas rytas, Lietuva. Žodžiu, poryt jau varau į Australiją aka sūrių pyragų (kokie jie ir turėtų būti), seafoodo ir VISKO SKANAUS rojų. Todėl šiandien – nebloga proga papasakoti apie, hm… na, ne maisto pragarą, bet skaistyklą, sakykim. Tekstas nebuvo rašytas šiam blogui, tai tonas gal skirsis kažkiek. SAU RAŠIAU. Kad nepamiršt. Nes nu o ką veikt be WiFi ir 3G?

2015.02.26.

image

Taip pusryčiavau kelias dienas. Visai gerai. Jei domina, kokių dar pusryčių man teko paragauti savo kelionėje aplink pasaulį, prašom eiti į mano FB foto albumus.

Maistas Papua Naujojoje Gvinėjoje – ganėtinai įdomus. Vietiniai pagrinde minta savo užsiaugintomis saldžiosiomis bulvėmis ir kitomis daržovėmis bei vaisiais, o per šventes taip pat valgo mėsą – ypač kiaulę (čia jie ją vadina ne “pork”, o “pig”, tai ir aš atitinkamai lokalizuoju). Vištiena – taipogi mėgstama. Pamatyti kepančią kiaulę – neretas reiškinys. Bent jau sakė man taip – pati nemačiau. Kiaulė – gerovės ženklas, nors savaime suprantama, kad dauguma vietinių tikrai nėra turtingi. Vietinis sakė, kad mokytojo uždarbis – apie 120 EUR, tačiau papuasai išgyvena turėdami derlingos žemės ir gėlo vandens, tad visi gali užsiauginti savo maisto ir taip išgyventi.

image

Tokių take-awayų – pilna visoje šalyje.

Be daržovių ir mėsos yra dar keletas populiarių dalykų. Be abejo, kiaušai, kuriuos gatvėje, ypač turguose ir prie autobusų stočių, parduoda išvirtus po 1 kiną (0.33 EUR). Labai mėgstami – vietiniai kepti bananai ir kukurūzų burbuolės. Kalbant apie užkandžius, populiariausias tikriausiai yra “bisket” (biscuit). Pradžioj maniau, kad čia kažkokie a la duoniukai arba krekeriai, bet paragavusi supratau, kad jie gan stipriai skiriasi nuo to, ką esu ragavusi už šalies ribų. Šitie jų bisketai yra kaip sausainiai, bet sūrūs – ir netgi labai. Lyg pabarstyti čipsų ar užpilamos sriubos prieskoniais. Pastarosios – irgi labai populiarios, kaip ir kiti pigūs pusfabrikačiai bei konservai. Pagrinde eina žuvys kaip tunas ar skumbrė, taip pat jautienos tušonkės, vištiena. Na, kaip ir visur. Apskritai supermarketuose daugiausia tokių prekių, kurios gali ilgai stovėti. Bomžpakečių – pilna tiek parduotuvių lentynose, tiek gatvių reklamose. Maggi maggi! Normalių supermarketų rasi nebent didmiesčiuose, kurie gali būti už pusdienio kelio nuo kokios Highlands deriovnios arba pasiekiami skrendant (kelių beveik nėra). Tai neskrisi gi, žmogus, į kokią Maximą čipsų nusipirkt. Pastarieji čia – gana neskanūs. Nebent nori penkiagubai mokėt už importą iš Australijos.

image

Bisket.

Restoranų irgi praktiškai nėra, išskyrus sostinėje ir viešbučiuose. Yra tokios vietinės maisto išsinešimui šiknaskylės, Kai Bars (“kaikai” pidgin kalba yra “valgyti”), kur gali nusipirkti paruoštų fritkių, daržovių (kokį brokolį ar pan. – mažas pasirinkimas) ir visokiausių mėsgalių. Kažkokius labai riebius ėriuko gabalus jie ten mėgsta (lamb flaps), nors pačiai jų ragauti man neteko (kol kas). Tačiau tai, ką ragavau, man patiko. Ten pirktos fritkės buvo vienos geresnių ir man visiškai nerūpėjo, kad jos – drėgnos nuo aliejaus. Jau geriau tokios, nei kartoninės ir beskonės. Aš net nevadinčiau ragautų bulvyčių “greasy”. Greičiau – “juicy”.

image

Kiekviename Kai Bare rasi šito stuffo. Dešreles jie valgo rūžavos spalvos. Klausiau, nuo ko čia. Burokas? Nežino.

Daržoves jie ant stalo atneša apvirtas arba apkeptas. Nelabai pjaustytas – kokį brokolį perpjaus per pusę ir tiek. Nieko daugiau joms praktiškai ir nedaro, gal kažkiek pasūdo. Turiu omeny, kad iš daržovių nedaro patiekalų kaip troškiniai ar salotos. Atneša cielų morkų, saldžiųjų bulvių, šparaginių pupelių – ir dėkis, valgyk sau. Šiaip nėra blogai tas natūralumas, bet aš virtuvėje labiau mėgstu eksperimentus. Ir šiaip esu jovalų ir prieskonių mėgėja, tad paprastumu manęs dažniausiai nesužavėsi (tikriausiai ne tik maisto sferoje, heh). O tos plain daržovės dar ir aušta greit…

image

Aušta daržovės. Šitoj chatoj karšto mealo gaut neteko. Viską atnešdavo kaip iš po vakar, nors ir padaryta neseniai. Pochui jiems.

Vietiniai net tada, kai nevalgo, vis tiek kažką nuolat kramto. Tas kažkas, žinoma, yra betel nut – žalingų azijiečių įpročių karalius. Iki Papua Naujosios Gvinėjos, daugiausiai šlykščius riešutus kramtančių mačiau Mianmare. Ten juos graužia daugybė vyrų, o štai moterų raudonais dantimis matyti neteko. PNG juos kramto beveik visi. Gal tik vaikigaliai to nedaro. Baisiausia ir šlykščiausia yra tai, kad betel riešutai kramtomi visą dieną su neilgomis pertraukėlėmis. Nuo pat ryto. Vietinis ritualą sulygino su rytine, tonizuojančia, arbata. Kramtantieji riešutą maišo su kažkokia rūgštimi (laimo gal), o pakramtę spjaudosi dideliais raudonų seilių kiekiais. Visi keliai – papuošti raudonomis dėmėmis. Keliuose mėtosi kokakolos buteliai, pripildyti raudono skysčio (seilių). Po lietaus likusios balos – raudonos spalvos. Važiuojant autobusu duoda maišelių – naturally, pamaniau, kad vėmimui ar šiukšlėms. Nea – riešutinėms šlykštūnų seilėms. Riešutai veikia panašiai kaip visokie redbuliai – suteikia šiek tiek energijos. Ilgainiui dantys tampa raudoni. Negrįžtamai (arba jie nesistengia jų gerai išvalyti). Highlands regione vieno riešuto kaina – 1 kina (0.33 EUR). Varant link jūros, kur jie auga, kaina mažėja, kol pasiekia 0,20. Jiems jie (ypač hailanderiai) išleidžia daugybę pinigų, kaip ir rūkalams. Vietinis sakė, kad dauguma neįperka skėčio (*eye roll*), nes anas kainuoja 6 kinas. Savo riešutukams jie dar daugiau išleidžia. Sakau, tai kodėl gi tau kasdien neatsisakius po vieną riešutą? Po savaitės jau skėtį turėsi. Tai merga iš šono man atsakė, kad mes dar esam developing country, tai dėl to taip mums yra. Ta prasme, sunku su prioritetais jiems. Gi lietingas sezonas būna kasmet. Tas penkiamečių lygio prioritetų dėliojimas gali būti erzinantis, esant ne pačios geriausios nuotaikos.

image

Šitas mūsų rankų darbo jovalas iš kirvio buvo visai skanus, beje. Labai netgi. Tušonkė ir nūdlų sriuba – kitko gi nelabai ir gausi.

Šio krašto žmonės taip pat nėra itin tvarkingi ar švarūs. Pagrindinis kvapas, kurį užuodžiu uždaroje patalpoje yra prakaito. Dažniausiai vyrų, bet va, kaip tik vakar, viena moteris autobuse čiut nepražudė manęs savo kvapeliu. Nežinau po kiek laiko jie nesiprausia. O aš dar pasinervuoju, kai galvą ne kasdien gaunu išsiplauti, o kas antrą.

Beje, padoresni restoranai vis tik kvepia ne žmonėmis, o ėriena.

Žodziu, papuasai man sudarė itin netvarkingų žmonių įspūdį. Mėto savo šūdus per langą, pakelius visokius. Spjaudosi kiaurą parą. Visuomeninio transporto (busiukų) salonai – murzini ir juose sutiksi tarakonų. Todėl geriausia PNG skraidyt lėktuvais, bet ir tie kartais vėluoja, ypač lietingu sezonu. Vietiniai skrydžiai, kaip ir viskas šioje šalyje, nėra labai pigus malonumas.

2015.02.27.

image

Lamb flapsas – dešinėj. Normalesniam supermarkete gavau netgi piklų.

Šiandien pažiurejom Asaro mudmen šou. Nebuvo labai įspūdinga, bet pamatyti visai verta. Grįžtant namo užsukom į prie chatos esantį Kai Bar, kad pagaliau paragaut tų riebiųjų lamb flapsų. Tiesą sakant, nebuvo taip riebu ir dramatiška kaip man pasakojo Australijoje užaugusi vietinė ar kaip į batą myžo Lonely Planet. Yra riebioji mėsgalio dalis, yra, bet kam valgyt ją? Ką sočiau nebent. :D Aišku, bet kuriuo atveju, tai nėra patiekalas, kurį reiktų valgyti dažnai, bet vietiniai ir neįpirktų tokio dalyko kasdien (gabalo kaina – 8 kinos / 2.67 EUR). Užtat jie įperka fritkes ir jas ėda gana dažnai. Šiaip man sakė, kad papuasų mityba seniau buvo žymiai geresnė – dabar jie valgo deep fried šūdus, bisketus ir visokią chymkę, kai seniau pagrinde misdavo vaisiais, daržovėm ir riešutais. Žinoma, juos valgo ir dabar, bet supratot, apie ką aš.

Pagalvojau, kad Lietuvoj daug kas labai panašiai maitinasi. Mėsa, bulvės ir ko sode yra.

P.S. Rezortų restikai, aišku, labai neskriaudžia. :)

image

 

Daugiau fotkių: https://instagram.com/stundziene/

Tryda – geriausia moters draugė

2015-03-07 | 08:25 | An issue to discuss
07

Apie maistą Papua Naujojoje Gvinėjoje galėčiau rašyti ir rašyti. Ir tikrai ne dėl to, kad jo čia būtų įdomaus ar įvairaus. Čia kaip tik nieko nėra, nors ir viskas auga ir galima būtų nemažai gerų dalykų išgauti, bet apie tai kitą kartą. Labiausiai tai nėra talento ir kūrybingumo.

 

Pastebėjau keistą tendenciją, kad šalyse, kuriose nėra gilių kulinarinių tradicijų ir vietinė virtuvė yra tiek kūrybinga kiek palmė, nufotkinta pliaže (my staple), mano svoris ne mažėja, o didėja. Žiauriai keista, nes juk, kai neskanu, tai ir neėdi, ane? Čia kalbu apie visokias Afrikas ir Papua Naująsias Gvinėjas. Kelios Afrikos šalys man kainavo +3 kg, o liūdniausia, kad net nebuvo labai skanu! Tuščios kalorijos literaliai. O štai šalyse, kur da***a skanaus maisto (pvz., USA; Azijos šalyse, jei nevalgai nevykusiai pagamintų vakarietiškų patiekalų; ir, be abejo, daugybėje Europos šalių) aš arba stoviu vietoje, arba plonėju. Amerikietiški burgeriai nepajudino mano svarstyklių nė per milimetrą, nors racionas tikrai nebuvo sveikiausias ir ženkliai skyrėsi nuo to, ką gaminčiausi pati (sriubos, troškiniai). O pvz.,  Azija mane nustebino savo kūdinančiomis galiomis, nes ten patyriau, legendomis apipintą, “valgau ir lieknėju” reiškinį. Spėju, kokie -4 kg gavosi – ir čia jau numetus Afrikos “antsvorį”. Manau, šiuo atveju labiausiai dėkoti reiktų neretai paleistiems viduriams ir keliems apsinuodijimams.

 

Bet kodėl šalyse, kur maistas sucks, vis tik paauga tas svoris? Man rodos, perpratau jau. Ėdi kokį nors plain šūdą, ėdi, ėdi, ėdi, o skonio receptoriai kaip nepatenkinti, taip nepatenkinti. Galvoji – na gal jei dar dvidešimt kąsnių šito nuobodzylos susikišiu, gal kažkiek labiau tie receptoriai pasidirgins. Na ir ėdi sau, ir vis nepasidirgina niekas. Nervinė sistema nebent. O į galą jau po**i būna, nes jau nieko nebenori. PNG pvz., erzinančiai beveik nenaudoja prieskonių. Druska ir viso. Nu čia turiu omeny, kad vietinėj virtuvėj taip, restoranuose visko yra (labiausiai – australų įtakos), bet ne visur tų restoranų rasi. Sumeta cielas daržoves (kokių 2-3 rūšių – kokias saldžias bulves ar beskonį taro ir kokią žolę) į puodą su kokiu mėsgaliu ar be, įpila vandens, na ir gatava. Pzdc! Alergiška aš tam paprastumui.

 

Nuėjau šian į gymą čia po šitų apmąstymų, bet po penkių minučių mane išprašė, nes prireikė jį kaip tik tuo metu valyti. Nė sudba. Ta proga sumuštiaką su kiaušu ir pomidoru pasidarysiu. Gaila, kad neturiu sviesto ar majonkės. :(

 

P.S. Kelionių ir maistų nuotraukų yra mano Instagrame: www.instagram.com/stundziene.

Nerašau, bet rašau

2015-02-26 | 07:38 | Inner city life
26

2015.02.23.

Nesu labai didelė gerbėja plačiai aprašinėti savo kelionių. Kaip žinia, šiuo metu vienintelis būdas, kaip tuo užsiimu yra Instagraminis micro/photo bloginimas. Kodėl? Nelabai matau prasmės pildyti ir taip užteršto interneto dar viena kelionių istorija – atvažiavom, pamatėm, palietėm. Kokie mes nuostabūs. Kaip ir milijonai kitų. Ir mes matėm tą šventyklą ar tą statulą su penkiais milijonais tagų minėtame Instagrame. Neįsivaizduoju, ar įmanoma rašyt apie kažką dar labiau cliche nei apie savo nuotykius pietryčių Azijoje, kuris prilygsta amžinam hareminių kelnių ar pigių fedora stiliaus kepurių nešiojimui visokiuose Sihanoukvilliuose. Jau tikrai geriau savo pusėtinus pusryčius su netobulais kiaušinių tryniais postint, ką ir darau. Čia, aišku, man taip atrodo, bet aš juk ir darau taip, kaip MAN atrodo. Šiek tiek nustebau pamačiusi, kiek viename knygyne knygų, pagrinde chick-lit žanro, apie visokius savęs ieškojimus ir nušvitimus Balyje ar intriguojantį expatų gyvenimą Singapūre. Apie tai rašo, kas tik netingi ir nebūtinai moka.

 

Kita priežastis, kodėl nelabai užsiimu travel bloginimu yra ta, kad manęs visiškai nedomina rašyti kažkokius a la patarimukus, kur čia faina ir kur čia apsimoka. Tam skirtas visiems žinomas, plius-minus 70 proc. atvejų taiklus, patarėjas Lonely Planet. Kalbant apie procentus, 90 proc. tų blogeriukų visiškai čiulpia šikną. Kuo labiau čiulpia, tuo labiau mano, kad zjbs varo.

 

Šią sekundę kažką rašinėju, tik todėl, kad esu blogos nuotaikos (geriausia mūza), nėra elektros, nėra interneto (išskyrus mobilujį), mieste nieko nenuveiksi (o ir nesaugu į jį eiti), dažnai palyja bei paskutinis rezortas šioje vienos ašaros pakalnėje (nū, nėra taip jau blogai, tai skiriu vieną ašarą iš penkių), alkoholis, net ir tas yra nelegalus šioje šalies dalyje. Visa tai susideda į didelį, riebų NĖRA KĄ VEIKTI. Šiandien belieka sėdėt savo kamūrkėje ir svarstyti ar kitoje vietoje, kurios per plauką nepasirinkome, nebūtų buvę geriau. Būtų, blet. O gal ir nebūtų. Ar gal išvis reikėjo varyt į tą bažnyčios guest housą ir tada gailėtis, kad nepasirinkau vietos, kurioje esu dabar, nes manyčiau, kad kitur tikrai labiau fun nei pas šventuosius.

Ai, visai pamiršau paminėt, kad man – pė em es.

Senokai nesiskundžiau / Azija, nenervuok manęs

2014-11-13 | 11:50 | Inner city life
13

Mano didžiausias košmaras pagaliau išsipildė (turbūt jau esu kada nors taip sakius, bet prisiekiu, kad naujas mano siaubas yra žymiai kraupesnis).

Gal kas žino, kuri pasaulio šalis čepsi labiausiai? Mano spėjimas būtų Kinija, nieko asmeniško, tiesiog taip kužda intuicija.

Šiandien teko vienoje patalpoje pasėdėt su čepsėjimo ir siurbimo čempionato nugalėtoju (tautybė – nepalietis). Tokio konkurso gal ir nėra, bet jei prie tos siurbėlės pasėdėčiau dar minutę, medalį jam tikrai išvemčiau tiesiai ant krūtinės.

Kai jis žriot, tai atrodo, kad kažkas su sugedusiu žiebtuvėliu bando cyzą prisidegt ir vis nepavyksta. Žiebt, čept, žiebt, čebt, siurrrrrrrrrrrrrrrrrrrrbt. O kai sūka geria, mano veidą ima puošti resting bitchface ir eye roll miksas. Įsivaizduoju, kad tokį garsą leidžia savaitę negėrusi kiaulė, kuriai davė skaniausio pasaulyje… vandens? Nežinau, ką kiaulės geria, bet turbūt ne myžalus ar pieną. Nenustebčiau, jei tas Mauglis irgi būtų užaugintas kiaulidėje.

Po kiek laiko, kai išsirinkau, ko noriu iš meniu, išbėgau į gatvę akis išdegus ir į mane čiut mocas neįvažiavo dėl to. Kai grįžau, kiaulytė jau damušinėjo savo kimchi ir tofu pašarą, o aš bandžiau iš jo žvengti, kad mano „bahaha“ užgožtų jo čepsėjimą. Deja, mano juokas nėra toks galingas.

O po to jų atėjo daugiau… Gavau maisto ausims LITERALLY.

„I am married to a Filipino. It’s cultural. Filipinos, as well as others from that part of the world, will smack their lips. A host will perceive this as a subtle sign that her meal is good.“

SUBTLE. AHAHAHAHHAHAHAHAHAHAHAHAHHAHAHAHAHAHA.

P.S. Tikrai suprantu, kad čepsėjimas/nečepsėjimas yra kultūrinis dalykas, kuris daug kam atrodo normalus, bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Tai yra tas momentas, kai visiškai pateisinu diskriminaciją, badymą pirštais, žvengą ar prišikimą į lėkštę čepsinčiam asmeniui. DIE DIE DIE.

Vienišos alyvuogės ašaros

2014-06-12 | 15:06 | Gyvenimo tiesa
12

Nurinkdama indus po kokio baliuko ar pasisėdėjimo tarp lėkščių, visada atkreipiu dėmesį į tai, kad dauguma užkandžiaujančių yra linkę ant stalo palikti vieną alyvuogę, vieną sūrų riešutuką, vieną vieno kąsnio sumuštinuką, vieną sūrio griežinėlį ir dar ką nors vieno, liūdnai sau gulinčio didelėje lėkštėje. Nes niekas gi nenori paimti to paskutiniojo kąsnelio – gal kažkas kitas norės? Avdrug. O tas kitas norėtų indeed, bet irgi negali paimti, nes gi negražu taip kiauliškai griebt už paskutinio kąsnio – ne vienas čia sėdžiu juk, reik ir kitiems palikt! Na, o visas svečių mandagumas galiausiai baigiasi ironišku vienišo maisto, kurio niekas nesuvalgė, išmetimo aktu.

0002111
Prie manęs ši mada neprilipo, nors kartais suabejoju net aš – pergyvenu, ar kiti neliks šokiruoti, jei vis tik begėdiškai išdrįsiu suėst tą paskutinį čipsą.

Noriu permainų ir bus jos.

2014-04-03 | 08:48 | An issue to discuss
03

Vakar nuėjau į vieną Vilniaus barą ir pamačiau ten vieną mergą. Screen Shot 2014-04-03 at 08.49.28Su gražiausia pasaulyje plaukų spalva. Plius ji buvo panaši į Chloë Sevigny, tai pradžioj nualpau, o po to maniau, kad nupjausiu jai galvą ir nusinešiu ją namo įsirėminti ir pakabinti virš židinio. Dieve, dieve, tai buvo tikra angelo galva! Lai nepyksta ji ant manęs už žiūrėjimą – čia iš susižavėjimo. Ir lai nepyksta dėl galvos rovimo – nors vis tiek tokie angelai turbūt neskaito, ką čia rašinėju. O jei ir skaito, nu tai atleisk man, gražesnės nei Chloë Sevigny plaukų spalvos savininke! Atiduok galvą geriau! Miau.

Taigi, pamiegojau su plaukų šviesinimo mintimi ir mano norai nepasikeitė – noriu šviesintis plaukus. Visada buvau didelė plaukų kankinimo priešininkė, todėl pati juos pašviesinu tik vos vos, visokiais šampūnais ir „John Frieda“ šūdais. Bet štai atėjo metas, kai noriu su plaukais pasmurtauti rimčiau. Na ir kas čia tokio? Juk plaukai – ne kokia tatuiruotė. Nors ir naujos tattoo idėja jau po biškį gimdosi. Tai būtų ketvirta mano tattoo ir pati didžiausia. Norėčiau ją pasidaryti pas kokį nors Thai teptukų meistrą, kur daro skausmingai, kad jau tikrai pajaustum, jog tattoo daraisi, o ne šiaip tigriukas drąsko tave.

733d7b321a5ffa5716ce0308b6f0b588

Jau parašiau kirpėjui.

Nu kodėl jūs – TOKIE buki, žmonės paprastieji?

2014-03-27 | 10:06 | Bullshitism
27

- Jei jautiesi nuolat skriaudžiamas;
- Jei manai, kad tave nuolat kažkas nori apgauti ir visi iš tavęs tik vagia ir vagia;
- Ir mėsa parduotuvėj pabrango tik tam, kad tave labiau numelžti;
- Jei dažniau nei kartą per savaitę užduodi klausimą – „Kodėl jam galima, o man negalima?“;
- Jei žinai, kad už kiekvieno kampo tavęs kažkas tyko – kažkas, kas nori pakenkti būtent tau, nes tu – juk toks ypatingas, juk būtent tau, ne tavo kaimynui, kiti nori pakenkti (ir pasikartosiu – greičiausiai nugvelbti iš tavęs vieną-kitą lyšną kapeiką);
- Jei šiuo metu už kažką nori nuolaidėlės, nes galbūt tavo draugas pagavo vienadienę akciją ir gavo nuolaidėlę, tai juk būtų nesąžininga, kad tau dabar tektų mokėt pilną sumą, viešpatie apsaugok.

Jei tau tinka bent pora šių punktų, tai esi prakeiktas statistinis lietuvis ubagas (patikslinu, kad dvasios ubagas, nes dvasios ubagai paprastai nesupranta antrinių žodžių prasmių), kurių aš nekenčiu ir nuo kurių beria mane blet. DIE DIE DIE.

O šiaip tai labas rytas ir geros dienos.

Na, nesu aš darbštus žmogus, nors tu ką

17

Yra daug dalykų, kurių aš nemėgstu daryti. Tai nereiškia, kad nedarau, nes daryt juos vis tik REIKIA. Paimkim paprastą pavyzdį: aš nemėgstu valyt subinės 10 kartų, nes skauda, bet kartais tiesiog reikia pasiaukot ir padaryt tai, nes nu nėr kur dėtis. Taip pat aš nemėgstu dirbt neįdomių darbų, šukuotis plaukų ir tvarkyti namų. Pastebėjau, kad iš milijono dalykų, kurių aš nemėgstu, blogiausias pozicijas užima tie užsiėmimai, kurie nėra niekuo naudingi man asmeniškai/mano tobulėjimui.

Tarkim, koks serialų žiūrėjimas man naudingas tuo, kad tai entertaining ir man pakelia nuotaiką. Knygų skaitymas praplėčia akiratį. Nemėgstamas darbas irgi turi prasmę – ta prasmė yra piniginė ir laiko stūmimo. Plaukų šukavimas gal naudingas dar kažkuo be atrodymo geriau ir tvarkingiau, bet dabar negaliu tiksliai pasakyti. Na, ir tas geriau atrodymas taipogi yra questionable – juk labiau mėgstu kaltūnus a la beach hair nei ofiso tvarkingutės stilių.

Beach_wave_hair

Tačiau kuo man asmeniškai naudingas koks grindų ar langų plovimas, tai negaliu atsakyti. Nei aš pralinksmėju nuo to (na, nebent tiek, kad tas darbas pagaliau po velnių padarytas ir dabar nereiks apie jį galvot kurį laiką), nei protingesnė pasidarau. O dar dulkės… Kaip šitų nekenčiu! Ypač jas liest!

Daug darbų yra, kurių aš nekenčiu daryt, pirštų tikrai neužteks. Pabandysiu keletą jų pavardinti, gal palengvės:

1) Nekenčiu kojų skust, nes nervina kas rytą prarasti dvi-tris minutes tokiam annoying užsiėmimui. Tačiau auginti plaukų vaškavimui nekenčiu dar labiau, todėl tenka rinktis mažesnę blogybę.

2) Nekenčiu plauti indų, nes gaila nagų, nervina drėgmė ir kasdien jų atsiranda naujų (dar gerai, jei ne po dešimt kartų per dieną).

3) Nekenčiu sėdėt prie kompo gražiu oru, nes noriu sėdėt pliaže būcha tuo metu.

4) Nekenčiu lietuviško pavasario, nes jį pakęst gali tik didžiausias debilas.

5) Nekenčiu visuomeninio transporto, nes jį mėgti yra liguista + dvokia + lėta + nervina + nuobodu ir net neapsimoka! Nežinau, kodėl apie tai skundžiuos, nes net nesinaudoju juo.

Galit pildyti sąrašą patys, nes aš jau einu daryt kažko, ko nekenčiu. Norėčiau dabar sėdėt kokiam vazone ir tegul mane laisto, o aš perezhilton.com skaitysiu.

Ne, man dar ne PMS. Jei dar nepasisotinot šiandienine negatyvo doze, kažkada jau rašiau postą pavadinimu NERVINA.

Kaip paversti liūdną Valentino dienos šventę linksma?

2014-02-14 | 10:59 | Naudingi patarimai
14

enhanced-21758-1392332605-24

Valentino diena nėra šventė, kuri džiugina visus kaip koks Naujakas. Ne visi šiandien keis miegamojo aplinką užmiesčio viešbučių patalais, ne visi gaus atviruką ar gėlių, ne visi namo sugrįš su kažkuo (bet daug kas namo sugrįš girtas). Tačiau yra dešimt dalykų, kurie šiandien gali tave paguosti:

1. Nusipirk sau ką nors gražaus.
2. Nusipirk sau ką nors gražaus.
3. Nusipirk sau ką nors gražaus.
4. Nusipirk sau ką nors gražaus.
5. Nusipirk sau ką nors gražaus.
6. Nusipirk sau ką nors gražaus.
7. Nusipirk sau ką nors gražaus.
8. Nusipirk sau ką nors gražaus.
9. Nusipirk sau ką nors gražaus.
10. Nusipirk sau ką nors gražaus.

Jeigu tai nepadės, kad vienatvė neprailgtų, dar siūlau paverkti ir užsisakyti šeimyninę picą. Viso gero, aš išvarau į antrą po Paryžiaus įsimylėjelių miestą – Palangą. <3

pagetop

  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Senas BLOGas

  • Čia
  • Prašom laikinti

    Maistas Ausims on Facebook
  • Twitter

  • Follow Me on Pinterest