Sekmadienio pamąstymai apie maistą / nieko naujo

08

Visą gyvenimą turiu keistą santykį su mėsa. Viena vertus, nekenčiu jos, kita vertus, mėgstu sūrumą ir rūkytumą, kurie būdingi būtent mėsos gaminiams. Čia jau nekalbant apie tai, ar man gaila gyvuliukų ir ar man rūpi karvių bezdalai, šildantys Žemės atmosferą. Sakyčiau, kad rūpi, bet akivaizdu, kad nepakankamai, jei nuėjusi į piceriją vis tiek labiausiai noriu picos su beikonu. Arba su ančiuviais. Su lašiša gal dar. Su faršu šiaip irgi neblogai. Vienžo, man patinka sūrios picos. Aš nenoriu picos su varškės sūriu. Tiksliau noriu ir jos, bet labiau noriu tų kitų.

Vat ir graužiu save už tai. Lyg ir žinau, kas teisinga, bet nedarau to. Realiai tai stengiuosi kuo mažiau ėst tos mėsos – žuvį ir  seafoodą šiaip ir mėgstu labiau nei mėsą, bet va dabar skaitau knygą, kurioje rašo, koks tas seafoodas vis tik ne sustainable ir kiek reikia visko išžudyt, kad tau padėtų tuos sušius ant stalo. Tai ir vėl aš bloga. Deja, savanaudiškumas man turbūt niekada neleistų tapti pvz., vegane. Todėl bandau rasti tą viduriuką – ėst viską, bet blogį ėst minimaliai. Nu ir šiaip mėsa gi sunkiai virškinasi – nafig man to reikia? Einu susiblendinsiu gal ką nors.

Nors tai ir nėra idealu, idealiu atveju aš norėčiau būti pescatarian. Žuviavalgė? 😀

Rūkyta lašiša FTW. Apie kiaušinių atsisakymą nenoriu nieko net girdėti.

Beje toji „Eating Animals“ knyga, nors ir ne viskas man joje nauja, man prilipo iš karto, nes joje ėmiau atpažinti ir save. Supratau, kad ne aš viena tokia neapsisprendusi ir neryžtinga:

Her history with meat was remarkably similar to mine: there were things she believed while lying in bed at night, and there were choices made at the breakfast table the next morning.

64063601

Šią savaitę nepirkom jokios mėsos ir viskas buvo OK ir skanu. Vakar pvz., dariau jacked potato su grietinėlės, sūrio, pupelių ir brokolių padažu, keptos paprikos ir salierų jovaliuku ir ilgai orkaitėje mučintu butternut squash su sezamo aliejum ir sėklom. Buvo nom nom. Bet pvz., užvakar ėjom namo iš baro ir užėjom į pardę. Ir gavosi taip, kad nusipirkom jautienos prie vakarienės. Vyras, kuris šiaip pritaria, kad riekia mažint tą mėsą (nors sako, kad mes ir taip mažai jos valgom palyginus), tuo džiaugėsi ir sakė, kad reikia dažniau su manim išgėrusia į parduotuvę eiti, nes tada neprieštarauju mėsos pirkimui.  🙁

Screen Shot 2016-05-08 at 10.41.45

Vakarykštė vegetariška kalorijų bomba. Mmmmm, visiškas comfort foodas.

Tiek žinių.

„Tik tapusi mama supratau, kad galėčiau už kitą atiduoti savo gyvybę“ – frazė, kurios tikiuosi niekada nepasakyti.

2016-05-02 | 19:38 | An Issue to Discuss
02

Ko tik neprisiskaitau tame Feisbe kiekvieną mielą dieną – tai kalafiorai brangsta, tai pastatą baisų statys. Bet yra istorijų, kurios kartojasi ir kartojasi. Skiriasi tik skelbėjas ir prikabinta fotkė.

Šiandien noriu paliesti temą, kuri man kliūna jau seniai. Negaliu suprast tos begalinės mamų meilės savo vaikams. Nepradėkit tik rėkt neperskaitę iki galo, nes jau girdžiu.

„Pagaliau myliu kažką labiau nei save“, „Tik tapusi mama supratau, kad galėčiau už kitą atiduoti savo gyvybę“, „Niekada nejaučiau nieko stipresnio nei meilė savo vaikui“ ir taip toliau, ir panašiai. Žodžiu, tik pagimdo ir jau ima jaust ir skelbt visa tai. Aš suprantu, kad tas gyvybės paleidimas į pasaulį suteikia euforijos, kaip kokie ratai, tai ir tie postai po to gaunasi lyg jų pavarius. Tačiau vaikui vis augant neatrodo, kad prūcha mažėtų. Geri ratai! Ar mėnesis tam angeliukui, ar jau treji metukai mano zuikeliui suėjo, vis tiek myliu jį labiausiai pasaulyje ir niekas jam neprilygs. Viskas būtų kaip ir OK, spread the love, sveikintina. Laimingi vaikai, kad gimsta mylinčioj šeimoj, nieko nesakau.

Bet tai o ką galvoja tų mamų vyrai? Išvaro mamaša iš gimdymo namų ir kitą dieną vyrui – „Sorriukas, nuo šiol tu man antroje vietoje“. 😀 Jeigu į akis ir nepasako, tai Feisbuke netiesiogiai pasakys. Visiems.

Aš skaitau tuos postus ir taip blogai jaučiuosi dėl tų vyrų. Kažkaip visada galvojau, kad meilė tarp vyro ir moters yra stipriausia ir svarbiausia. Kad jie yra vienas kito ramstis. O vaikai yra jų meilės papildas, bet ne branduolys. Bet iš kitų pasisakymų atrodo, kad atsiradus vaikui, vyras momentaliai nustumiamas į antrą planą. Aš tai jau bėgčiau pas sekretorę ar kokiam Ashley Madison paguodos blow job būdu ieškot, jei mane taip skriaustų. 😀 Nu gerai, gerai, gal ir nedaryčiau taip.

Bandžiau galvot, kodėl taip yra – kodėl ta mamų meilė tokia, kaip čia pasakius, nenormali. Pabandykim pagalvoti logiškai: išlindo tas vaikas iš manęs —> jis yra mano dalis —-> jis yra manęs pratęsimas —-> jis praktiškai yra aš, bet dar geriau, nes aš jį padariau (nežinau kuom čia geriau, bet nesigilnkim) = nu jo, taip išeina, kad reikia jį mylėt labiausiai pasaulyje dabar. Gaunasi, kad tą vaiką labiausiai TAIP myli dėl to, kad jis yra tavo dalis, tavo gaminys. Man tokia meilė atrodo savanaudiška ir netgi narciziška.

Mus juk supa tiek žmonių, kurie tos meilės iš tikrųjų nusipelnė – gelbėjo pasaulį ar buvo kitaip geri. Bet ne, savo kūdikėlį aš mylėsiu labiau nei juos visus kartu sudėjus vien dėl to, kad jis yra MANO. Taip išeina, kad tai, kas mano yra geriausia. Vat kokia šauni logika. Taigi tos mamos, kurios demonstruoja, kokios jos atseit nesavanaudės, nes visus savo organus dėl SAVO vaiko paaukotų man skamba kaip didžiausios savanaudės pasaulyje. SAVO organus SAVO vaikui. Do you get it?

Laukiu putų apie tai, kaip aš nesuprantu nieko, nes pati nesu mama.

O mamoms linkiu norėt paaukot gyvybę ne tik už savo apsikakojusius angeliukus, bet ir už savo, tikiuosi dar mylimus, vyrus. O mamyčių vaikams linkių neuždusti nuo tos perdėtos jų mamų meilės – jos gi tik gero jums nori, ahaha. 😀

 

 

Am I skinny-fat or just old?

02

Paauglystėje, kaip ir dauguma mergų, amžinai būdavau nepatenkinta savo išvaizda, nors niekada nebuvau nei labai baisi, nei stora – antsvoris, nors ir padeda, tikrai nebūtinas tam, kad būtum nepatenkintas savo kūnu. Tai lašinys kažkoks ne į temą (‘am I skinny-fat?’); tai strijos, kurios gadina visą vaizdą, nors akurat tą savaitę sportavai; tai koks randas, nes esi nedatiopa – žodžiu, visada rasi prie ko prikibti. Vėliau, kai buvau kokių dvim vienerių metų, man šitos parkės ėmė mažiau rūpėti arba tiesiog ėmiau geriau atrodyti SAVO AKYSE. Tai žodžiu, nuo tada šimtą metų, t. y. septynis, gyvenau ramia galva nešiodama trumpus šortus ir nuogindama strijuotą subinę paplūdimiuose, nes ir tokia ji atitiko mano standartus. Įdegis ir pochuizmas neblogai maskuoja.

Deja, mano pochuizmas baigėsi, kai neseniai ant šlaunies radau seniau nematytą celiulito dėmę. Jau kokia nelaimė tai pzdc! Čiuju, kai Vegase prapisi milijoną, būna panašus jausmas. 😀 Anyways, dabar tos dėmės neberandu, bet mano pasitikėjimas savo šlaunimis yra ženkliai kritęs. Dabar kasdien kritiškai apžiūrinėju savo apatinę kūno dalį ir ieškau – NU AR ŠIANDIEN YRA PRIE KO PRIKIBT, AR YRA KAS NAUJO? Kaip ta paauglė kadaise. Buvau atpratus nuo šito šūdo. Gal čia amžius duoda savo ir reikia susitaikyti, kad tų pokyčių BUS. Paėmiau ir susitakiau, bl. Jeigu mes norėtume susitaikyti su vis naujais savo lendančiais trūkumais, tai niekas nepirktų nei kremų nuo raukšlių, nei anticeliutiniams masažams taupytų. Jau nekalbant apie botoksus ir plastinę chirurgiją.

Tikrai suprantu, kad daug kam nesuprantama (durnai skamba kažkaip, bet tiek to), kuo AŠ galėčiau čia dar skųstis. Kaip aš drįstu. Gi nesveri tu nei šimto, nei septym ir net ne šem. Uuuuu! Juk daug kam toli iki tavęs ir apie tavo problemas visokioms storbambėms tik pasvajoti.

Tame ir esmė, kad man nerūpi mano atrodymas kitų kontekste. Nors gal ir rūpi – nežinau kaip čia geriau išsireikšt. Žodžiu, norėjau pasakyti, kad savo išvaizda noriu įtikti sau – ne aplinkiniams ir net ne savo vyrui, kuris tikrai yra aklas when it comes to celiulito dėmelė ar „man atrodo, kad miegodama priaugau vieną gramą“ problemyčių.

Paliubomu dalinai nusišneku, nes vis tiek kažkiek visiems mums rūpi aplinkinių nuomonė. Turbūt neigiama nuomonė rūpi labiau nei teigiama, nes jei kas nors dabar sakys „Ei, Evelina, bet gi zjbs tu atrodai!“, tai man tikrai nei šilta, nei šalta, nes jei mano nuomonė su tuo nesutampa, tai nieko tu man nepadarysi.

Labai tikiuosi, kad tai tik laikinas zajobas. Žiauru pagalvojus, kad daugybė moterų (ir ne tik jų) su tuo gyvena metų metus. Esu girdėjus istorijų iš lieknų draugių, kurios nenori nusirengti pliaže ir rodyt ten savo pilvo pvz. Nes kad ir kiek man jos būtų gražios, jei jos negražios sau, tai nieko tu čia neįtikinsi. Gerai, metu gal jau šita postą, kol nepradėjau skambėt kaip paauglė, senė ar kokia motyvacinė debilė. Geros dienos. 😀 Linkėjimai iš Čilės!

lingerie_mannequin_nue_publicité

Australija su savo kava ir visą parą veikiančiais sporto klubais

2015-12-03 | 19:32 | Inner city life
03

Į Australiją šiek tiek bijojau varyt, nes buvau prigąsdinta visokiom gyvatėm, šliužais, kitais gyviais ir ypač – tarakonais. Man sakė, kad pastarieji čia – dideli, skraidantys ir geria tavo seiles, kol tu miegi, todėl nepatartina miegot ant grindų. Pagalvojau, kad skamba blogiau nei Indija, kurią aš mėgstu vadint „cockroach capital of the world“. Didelio tarakonų košmaro šiaip jau nepatyriau aplankytose Azijos šalyse, o apie Australiją išvis patyliu. Nėra čia jokių tarakonų. Ta prasme, kažkur jų ir yra (ir nemažai), kaip ir visur, bet per mėnesį keliavimo mačiau tik kelis ir tai toli gražu nebuvo katastrofa. Namuose matyti neteko ir tai yra svarbiausia. Kelionė automatiškai galima laikyti sėkminga. Be to, čia beveik visur itin švaru ir pvz., švarų tualetą rasi miške in middle of nowhere ir tualetinio ten tikrai bus. Didžiausio turistyno viešajame tualete taipogi bus švaru ir savo servetėlių neštis neteks. Kartais net stebina kaip jie taip suspėja sutvarkyt. Aišku, gyventojai – normalūs žmonės, kurie tvarką irgi palaiko.

IMG_4528

Kalbant apie australus, jie pasirodė man viena juokingiausių sutiktų tautų. Juokingi in a very cute way. Dauguma. Maybe it’s just an act, bet man vis tiek labai patinka. Ypač jų unikalus humoro jausmas, kurį gali sutikti net konservų skardinės ingredientų sąraše. Aš suprantu, kai prekę bando parduoti funky kopiraitais, tačiau niekada nemačiau tų pastangų pakuočių nugarėlės užrašuose apie nepažįstamais žodžiais vadinamų dalykų kiekį prekėje. Deminutyvus jie irgi labai mėgsta. Aussie, Tassie, Brisbie. Kaip bebūtų keista, tas visai neerzina. Nes jie kažkaip moka. Skamba natūraliai, todėl turbūt ir neerzina. Neerzina ir „no worries“.

IMG_4086

Mėgstu šalis, kuriose kavos kultūra turi gilias šaknis. Nors pati nesu kavos ekspertė, man patinka, kai visokios iced coffee visada yra po ranka (which is not the case daug kur). Pageidautina ne vieno skonio. Australai pamišę dėl geros kavos. Tai, ką skaičiau apie jų pamišimą – kad kiekvienas turi savo baristą, žinantį, kokia turi būti jų kava – yra visiška Sidnėjaus ar Melburno realybė. Kavai australai yra itin išrankūs ir piktinasi, jei kavą pavyko paruošti ne 100 % taip pat kaip visada. Australijoj sunkiai surasi Starbucksą – australams šis tinklas nereikalingas. Jie tiesiog turi pakankamai savo labai kokybiškų ir skirtingų coffee shopų. Starbucksai čia – pustuščiai ir juose lankosi tik turistai. O australams kava išties yra ritualas. Pletkų ritualas. Sveikatingumo sostinėj Sidnėjuje pletkų tema dažnai būna visokie cleanses ir alkaline diets (nugirdau), dažnas peza išpūstomis nuo kokio naujo apsivalymo akimis ir avi sportbačius, nes jie forever blet sportuoja. Bėgioja ir bėgioja. Kai kurie bėga ir per lietų, nors žiaurų karštį jie pakenčia labiau nei pastarąjį. Kai pirmą kartą Australijoj pamačiau užrašą „24 hour gym“, galvojau, kad kažko nesuprantu. Ne, pasirodo, iš tikro sporto klubų nariai į klubą gali patekti visą parą – tam turi kortelę. Naktimis staffo nebebūna, tad sportuoji sau vienas (ar su kitu bepročiu).

Screen Shot 2015-12-03 at 14.25.44

Čia šiaip kavos kemperyje pasidariau.

Screen Shot 2015-12-03 at 14.27.15

Rainbow Beach, Queensland. Australija iš tiesų yra paplūdimių rojus. Jie turi jų tiek daug, kad visada nesunkiai rasi tobulą pliažą vien sau.

Grįžtant prie lietaus temos, australai nesveikai bijo lietaus. Jie tiesiog nepakenčia jo. Jei lyja, apie tai tikrai bus zyziama ir stebimąsi, kaip tu eini per lietų be skėčio. Net jei ir eini su skėčiu, bus keista, kad išėjai iš namų. Kai kurie dėl lietaus net nenueina į darbą. True story. Nėjimo į darbą dėl lietaus naudojamas tradicinis pachmo atmazas – food poisoning.

Ar tas jų atsargumas, ar kas čia, kad taip to lietaus vengia. Biškį krapnoja, tai sakys „Such a disgusting weather…“ Minėtas atsargumas pastebimas ir visokiose taisyklėlėse ar kelių ženkluose. Nuolat primena furistams pailsėti ir nesnausti prie vairo. Pilna vietų poilsiui (rest area).

Screen Shot 2015-12-03 at 14.24.57

Leonardo DiCaprio pėdomis. Ledai iš jo mėgiamo tinklo Sidnėjuje.

Europoje mums atrodo, kad australai labai mėgsta Euroviziją ir todėl ją seka. Realybėj jie ją stebi kaip visišką cirką ar parodiją. Bet juk apie tai ji ir yra?

Kelionės nuotraukas postinu čia: @stundziene.

Visada yra kuo skųstis: kelionės ir maistas [daug fotkių]

2015-11-29 | 18:28 | Visada yra kuo skųstis
29

Kaip mano pažįstami žino, kelionę aplink pasaulį pradėjau 2014-ųjų metų rugsėjį PAR. Po PAR varėm į Zanzibarą, Ruandą, Burundį, Dubajų, Nepalą… Na, į rytus. Maistų prisižiūrėjau visokių. Didelių dramų nebuvo ir šiaip nesu iš tų, kurie ragautų kokį anties gemalą. Mano maistinės dramos paprastai apsiriboja netobulu kiaušinio tryniu ar šviežių daržovių trūkumu. Didžiausia klaida yra pasiilgti europietiško/vakarietiško maisto kokioje Azijoje – nusivylimas praktiškai garantuotas.

Žemiau – mano dienoraščių ištraukos šia tema.

PAR

Kolonizavimo įtaka jaučiasi ne tik išėjus į gatvę, bet ir užejus į bet kokį restoraną ar viešbutį. Taip vadinamas „real South African food“ smarkiai primena olandų virtuvę, o visas kitas maistas (ypatingai – pusryčiai) mažai skiriasi nuo to, ką rasi Jungtinėje Karalystėje.

1

2

Atseit pats tikriausias Pietų Afrikos patiekalas – mėsgalis, bulvės ir kokia nors manų košė bei virta morka.

Vištiena – bene populiariausias PAR produktas. Ją tiek parduoda, tiek reklamuoja VISUR. Normalu pardavinėti vištieną 10-ies kilogramų pakuotėse. Tiek prekybos centrų lentynose, tiek restoranų ar užeigų meniu dominuoja vištienos patiekalai: mišrainės, salotos, troškiniai, sparneliai, burgeriai. Net greitojo maisto restoranuose daugiausia mėsainių bus pagaminti iš vištienos. KFC restoranų Pietų Afrikoje turbūt daugiau nei pačiame Kentuckyje.

Aplink Kruger Parką ir jame populiariausia – jau nebe vištiena, o žvėriena kaip krokodiliena, antilopiena ar gazeliena. Pastebėjau, kad dažnai nėra vegetariškų opcijų. Na, nebent nori valgyti garnyrą. Pvz., skrudintas bulvytes, ant kurių, beje, paprastai beriama ne paprasta druska, o čili druska (kas yra gerai). Atkreipiau dėmesį, kad šioje šalyje bulvytės yra minkštesnės. Skonio reikalas, bet man patiko – turbūt olandų įtaką. O olandus, žinoma, įtakojo belgai su savo garsiosiomis bulvytėmis. Beje, gyvenime nevadinu bulvyčių „french fries“. Nekenčiu vagysčių.

Untitled

Restorano meniu Kruger parke.

Jautienos ir kitų gyvūnų „džerkiai“ čia populiaresni nei JAV. Jų rasi net kosmetikos parduotuvėse.

Skirtingai nei Europoje, čia ir su žiburiu nerasi kebabinės. Turkų matyti irgi neteko, gal nebent kokiame Durbane, bet gal čia tik sutapimas. Durbane šiaip sutiksi labai daug indų.

Pietų Afrikoje ir apskritai Afrikoje nėra populiarus daržovių marinavimas. Nors PAR man ir pavyko rasti marinuotų svogūnų ir paprikų, vienų jų valgyti praktiškai neįmanoma. Marinate nėra naudojamas vanduo, o vien tik actas ir nemažai cukraus. Atrodo, kad valgai vien actą su cukrumi.

Zanzibaras

Tinkamos klimato sąlygos dar nereiškia, kad jomis bus pasinaudota. Atrodytų, kad kokiame PAR ir Zanzibare yra visos geriausios sąlygos puikiausiems jūros gėrybių patiekalams, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje šalyje jūros gėrybių nors ir buvo, jos buvo toli gražu nebuvo įspūdingos. Zanzibare, apskritai kalbant apie maistą, toje pačioje vietoje gali gauti nuo šūdo iki wow. O grįžtant prie puikių klimato sąlygų, zanzibariečiai neaugina nei pomidorų, nei morkų, nei bulvių, nes tiesiog… nemoka. Minėtos daržovės importuojamos iš žemyninės Tanzanijos ir parduodamos gerokai aukštesnėmis kainomis. Vakarietiškų pusryčių vietiniai nemoka gaminti arba nenori investuoti, o patys rytais valgo bjaurius saldžius blynus. Na bent jau grilinti neblogai sugeba. Tai prie griliaus ir stovėkite.

Untitled

Jūros gėrybių rinkinys Zanzibare.

Nepalas

Nepalo sostinė, Katmandu, visame pasaulyje garsėja ne tik savo nešvara, įkyriais prekeiviais, bet ir siaubingu maistu. Be abejo, šalies kalnai tikrai turi įtakos produktų skurdumui, tačiau turint kūrybingumo gyslą juk galima neblogai pagaminti ir „iš kirvio“. Panašu, kad iš kirvio jie ir gamina.

Untitled

Salotos nėra stiprioji nepaliečių pusė. Nuotraukoje: omletas, pusryčių sumuštinis ir salotos.

Untitled

Akivaizdu, kad daržovių pjaustymo meno visus moko tas pats mokytojas.

Untitled

Rudos spalvos pusryčiai įkvepia dieną praleisti geriau nei vaizdas lėkštėje.

Untitled

Kiaušiniai (neatsiklausius) visada išverdami kietai ir pateikiami be majonezo. Nerekomenduoju.

Untitled

„Fish and Chips“. Ir ką aš sau galvojau užsakinėdama tai šitoj šaly?

Untitled

„Russian Salad“. Nepale baltąja mišraine vadina bet kokias apvirtas daržoves, sumaišytas su majonezu. Gal jie ir teisūs?

Untitled

Vienas tradicinių Nepalo patiekalų – „Sriuba iš pakelio“.

Mianmaras

Untitled

Salad Niçoise Mianmare. Tuno salotos be tuno. Inle Lake, Myanmar. Juk sakiau, kad pasiilgti europietiško maisto yra klaida.

Untitled

Ne, tai nėra nuotrauka iš Sovietmečio valgyklos meniu. Tai yra krevečių karis, kurį kažkodėl sumanė papuošti mano mėgstamais žydraisiais (pervirtais) kiaušiniais. Įsižiūrėjus į nuotrauką matosi, kad patiekale jau ir taip yra kiaušų – mažiukų putpelių kiaušinukų. O ką ant stalo veikia dešinėje esanti tabletė? Užsikosėjau, tai atlėke su padėklu pas mane. Galvoju – „Nu, įdomų, ką čia duos man.“ Davė paracetamolio. Perdėtas rūpestis kartais gali varginti, bet jaučiuosi dėkinga. Mandalay, Myanmar.

Untitled

Vienas mano mėgstamiausių, Mianmare ragautų, šūdevrų, kurį teko ragauti gerokai brangesniame nei vidutinis, europietiško stiliaus, restorane. Meniu puikavosi gal kokie penki skirtingi krevečių patiekalai. Pagal nuotraukas ir aprašymus išsirinkau lengviausiai skambantį patiekalą – „Krevetės itališkai“. Nuotraukoje buvo parodytos penkios grilintos krevetės ir keli salotų lapai. Atnešė tris padažuotas krevetes, spagečių ir pusę išilgai perpjautos dešrelės kažkokiame padaže. Taip, dešrelės. Pusę.

Untitled

Krabai, parduodami Jangono Chinatown. Niekam ne paslaptis, kad Azijoje street foodo reiktų privengti. Ką sėkmingai ir dariau visą laiką. Bet juk reikia paragauti, kai labai norisi? Paragavimas kainavo tris dienas myžimo per šikną.

 

TBC.

Serdos sukelia vėžį, cheeseburgeriai, kiaušai ir kitos svarbios temos

2015-10-27 | 15:20 | An Issue to Discuss
27

Mane erzina, kai žmonės patys neseniai atsivertę į vegetarizmą, apie tai pasakoja kaip kokie daktarai, kurie gal jau ir nuo gimimo tokiais tapo, nes ir jų tėvai (irgi daktarai) tokie buvo. Gerai, kad skleidžia šviesią žinią, bet dažniausiai jie tą daro su tokiu lengvu paniekos poskoniu – tipo aš geresnis už tave ir geriau žinau, nes matai, jau net du mėnesius ar du metus pats nevalgau mėsos! O tu ką, ble?! Tas mane ir erzina. Čia net nebūtinai apie vegetarizmą. Atrado, matai, vakar sveiką mitybą ir sportą, tai šiandien jau tau gali aiškint, kiek proteino turi būt tavo dietoj.

Jeigu kam įdomu, koks mano požiūris į MĖSYTĘ (nuo šito žodžio mane taip supurto kaskart…), tai galiu pasakyt tiek, kad mano santykis su ja visada buvo on and off. Nekenčiu jos, bet iki galo taip ir neatsisakau. Trūksta valios ir trukdo vyras namuose. 😀 Paliubomu, kad lengva kaltinti kitą, sakysit. Tai aišku, kad lengva. Todėl tą ir darau. Duh. Bet visokios pusiametės mėsos neėdančios supermamos man tegul neaiškina, ką aš turėčiau daryti, nes garantuoju, kad jos per visą gyvenimą Klaipėdos dešrelių suėdė tiek, kiek aš su savo on and off nespėsiu suėst net jei išgyvensiu iki 250 metų amžiaus.

Praeityje septynis metus buvau nevalgius raudonos mėsos, kas man sekėsi labai lengvai. Kitą mėsą valgydavau itin retai. Paslydau būdama broke Londone. Tą dieną nusprendžiau: „Nu davai, tik vieną Mako cheezą, tik šiandien, niekas nesužinos.“ Tiek pat metų nebuvau buvus Makdonalde apksritai. Tą kartą vos nenualpau nuo cheezo skonio – juk kadaise, vaikystėje, tai buvo mano mėgstamiausias sumuštinis. Paslydus vieną kartą, antrą kartą paslyst buvo lengviau, o trečią – dar lengviau.

Dabar mąstau apie pescatarian dietą (žuvis, seafoodas, kiaušai –  galima), ką esu varius ne vieną kartą, bet visada paslysdavau dėl gerų jūros produktų trūkumo. Nes man gi vis reikia, kad būtų skaniai. Pvz., nėra lašišos pardėj, tai kaip aš tau valgysiu pusryčius ant jų neužsidėjus kažko sūraus? Nėra lašišos, tai paimu beikono, nes compromaizinti flavorio nenoriu. Jei tai yra pietūs, kokioj nors pvz., Gvatemaloj esminiai patiekalai yra mėsos troškiniai, kuriuos užmeta ant ryžių. Kai kuriose vietose yra tik jų ir kokio mėsos bbq. Nevalgysiu gi aš tau plain ryžių, atsisakiusi viso kito. Jau geriau nieko, nei kažkas plain. Tik per savo lavoną aš gadinsiu vietą skrandyje beskoniui maistui. Ak, kaip nelengva būti manimi. 😀

Screen Shot 2015-10-27 at 07.16.16

Foto iš mano Instagramo: https://instagram.com/stundziene/

Ir dar vienas dalykas. Nė už ką gyvenime neatsikysiu savo mėgstamiasio maisto produkto – kiaušinių. O tie, kas dar tiki 80’s trydom apie kiaušų cholesterolį ir nesveikumą, tai galit mane velniop trint iš FB draugų. Sunku patikėt, kad dar ir šiandien yra žmonių, kurie stato kiaušus šalia beikono, kaip vienodai nesveikus dalykus. Nes cheminė granola paliubomu yra sveikiau. LOL. O kalbant apie kiaušus ir vištų gerovę, tipo ar etiška juos valgyt, tai čia man neįdomus jokie argumentai, nes kiaušus valgiau, valgau ir valgysiu, nepaisant nieko. Tokia aš jau esu pratyvna. Buh bye.

Visada yra kuo skųstis: Maistas ausims keliauja

2015-10-16 | 00:33 | Visada yra kuo skųstis
16

Screen Shot 2015-10-15 at 15.31.42Kažkada jau esu postinus savo kelionės dienoraščio ištrauką. Tą noriu padaryti ir šiandien. Mano kelionių dienoraštis – skundų knyga labiau, sakyčiau. Koks malonumas rašyme, jei nesiskundi? Veikia kaip terapija. Kai neturiu kuo skųstis, nerašau iš viso. Gal todėl retai ką ir beparašau. IŠ TO GERO GYVENIMO. Tad su tuo tikslu, kad negalvotumėt, kad viskas man rožėmis klota, įdėsiu šitą, o gal ir daugiau postukų apie tai, kaip man viskas sunku ir kokia sunki toji mano keliauninkės dalia. Įsivaizduojat, ir durininkas – lopas, ir kiaušas ne taip iškeptas, o baisiausia – ant lovos padėta tik viena pagalvė per person. Kas gali būt blogiau?! Šiandieninę rašliavėlę rašiau (sau) maždaug prieš metus. Beje, pastebėjau, kad kelionių metų lengviausia zirzti apie maistą. Šiuos zyzimus, jei būsiu geros nuotaikos, manau, įdėsiu kitą kartą. Šiandienai užteks ir zyztelėjimo apie aptarnavimą, kuris šiaip ir yra mano pirmasis asmeninio kelionių dienoraščio įrašas.

Žiauriai nervina, kai viešbučiai neturi durininko. Einu su savo marinuotų agurkų ir čipsų maišu nešdama du Frappuccino, durys sunkios ir jų niekas neatidaro. Tenka man jas pačiai užpakaliu atidarinėt. Mane pamatę darbuotojai net nepribėga (Nha Trang, Vietnamas). Aišku, ne mažiau annoying yra ir tai, kai viešbučiai turi penkis durininkus, kaip pvz., Mianmare. Taip jie, spėju, daro, kad daugiau žmonių įdarbintų. Na, bet tikrai erzina, kai tau vos spėjus priartėti prie durų, jau atlekia penki šuniukai.

Nepale štai pvz., sunkiai pakenčiamas yra viešbučių padavėjų aptarnavimas (būtent viešbučių, mat kabakuose dažniausiai dirba glušiai, kuriems mojuot turi). Jie papraščiausiai persistengia. Nežinau dėl ko. Gal dėl booking.com įvertinimo. Stengiasi ir laksto, kad tik tau nieko nepritrūktų prie stalo. Iki tiek, kad praktiškai visą mealą kažkas tau stovi virš galvos ir tvarko vis ką nors. Neįmanoma atsipalaiduoti. Net jei ir nestovi tau virš galvos, tai stovi du metrai nuo tavęs ir stebi tavo ėdimą ir kad pabaigęs valgyt neduokdieve nesėdėtum su nešvaria lėkšte ilgiau nei trys sekundės.

Nuo maisto aš paprastai pradedu sloguoti, nepaisant to, karštas jis ar šaltas. Todėl prie stalo dažnai tenka išpūsti nosį į servetėlę – neprilakstysi juk į tualetą. Katmandu padavėjas kiekvieną kartą atlėkdavo surinkti mano servetėlių – kokie trys kartai per mealą, nes tiek kartų vidutiniškai pučiu nosį. O vat jau kokiam Mianmare ar Vietname, nelauk, kad kas greit surinktų tavo lėkštes. Dažnai tenka ir patiems kviestis padavėjus ir maldauti „Surinkite gal jau tas lėkštutes“. Bet tai nėra baisiausia. Baisiausia – kai nežino, kada kokį patiekalą tau atnešti. Negaliu išsirinkti, kuri iš iki šiol aplankytų šalių yra baisiausia šiuo klausimu. Nepalas – tikrai ganėtinai baisus. Ypač rural Nepalas. Prie maisto siaubingumo sugrįšiu vėliau – dabar pasibaisėkime supratimu apie valgymo kultūrą ir mealų eiliškumą. Nepaliečiai žiauriai faini tuo, kad visada gausi šviežią, ką tik iš sodo išrautą, patiekalą. Tačiau dėl to nukentės aptarnavimas – paprastų pietų teks palaukti ir valandą. O jei užsisakei sriubos, antrą ir desertą, nenustebk, jei desertą atneš pirmiausiai. Greičiausiai taip ir bus, nes pyragas turbūt vienintelis jau laukia paruoštas iš anksto. Mianmare jie irgi panašiai daro. Kažkodėl ten labai mėgstama atnešti viską vienu metu. Ypač tada, kai visi patiekalai ant stalo telpa nebent dviem aukštais. Vieną kartą (gerai, būtų jei panašių atvejų būtų tik vienas!) užsakėme porą sriubų, užkandį ir karštą patiekalą. Laukiam, laukiam valandą – nieko neatneša. Į virtuvę virėjų paskubinti net nuėjo burmietis mūsų vairuotojas. Po kelių minučių pareina pirmi patiekalai – šaltasis užkandis ir seniai ataušęs antras patiekalas. Pastarasis, matote, laukė, kol viską pagamins, kad galima būtų atnešti vienu metu. Totalus maisto gadinimas. Patiekalas turėjo potencialo, bet buvo neskanus vien dėl netinkamos temperatūros pateikiant. Na ir aišku, kai jau beveik norėjome susimokėti, atkeliavo dvi sriubytės desertui.

  • Įdomus faktas: kažkodėl dauguma PAR maitinimo įstaigų erzinančiai taupo servetėles. Na tarkim, iki tokio lygio, kad klientui, perkančiam „Buffalo Wings“ – patiekalą, valgomą rankomis ir kuriuo itin lengva išsitepti, duos vieną mažą servetėlę, o ant stalo jų nebus apskritai.

Taip be pabaigos ir nutrauksiu šį įrašą. Iki kito karto. Kelionės nuotraukas postinu čia: @stundziene.

 

Dantys

2015-07-20 | 22:50 | Bullshitism
20

Šiandien ryte bandžiau rašyt fiction istoriją, kurios pradinis veiksms vyksta odontologijos kabineto laukiamajame. Atsitraukus nuo kompo, mane ėmė persekioti DANTYS.

Prieš kelias dienas man nulūžo priekinio danties gabaliukas. Net ne danties, o seniau darytos estetinės plombos dalis. Šiandien atkreipiau dėmesį, kad jis gerai apsidildino ir jau kurį laiką manęs neerzina. Iš to džiaugsmo nusiunčiau dantų nuotrauką draugėms, kad pasigrožėtų. Likimo ironija, kad pasimaivius, po kokios valandos beėdant pietus, nuo danties nutrupėjo dar mažas gabaliukas. Tai neigiamai paveikė mano nuotaiką – atėmė porą balų. Iš aštuoneto į penketą su puse. Nusiminusi ir be poros milimetrų savo kūno, patraukiau namo, kur sutikau jauną moterį, iš kurios mes nuomojamės chatą. Klausia ji mūsų – „Ei, o jūs iš Lietuvos?“ Sakom, kad jo. Sako: „Geras, nes aš va kaip tik gintarą iš Lietuvos importuoju“. Toliau papasakojo, kam čia skirta. Ne šiaip papuošalams, pasirodo. As it turns out, Meksikoje labai populiaru gintaro karolius pirkti vaikams, kuriems byra pieniniai dantys. Tipo pain relieff ar kažką. Jie tuo tiki, kaip ir daug kuo. Kadangi nesu nei supermama, nei šiaip mama, tai šitos pasakos nebuvau girdėjusi. Tai prie progos sakau, jei jau prakalbom apie dantis, gal žinot gerą dantistą… Ne, ne, ne odontologė ji. Šiaip padės, nes pati darėsi tokią pačią danties procedūrą.

Pagūglinau apie tuos gintarus. 😀 LOL LOL. „Amber teething necklaces“ vadinasi.

Atstokite

2015-05-26 | 01:46 | Gyvenimo tiesa
26

Vakar pirmas sutiktas žmogus (car rental agentas Honolulu oro uoste) pasitaikė ne kartą Lietuvoje buvęs amerikietis iš Kalifornijos. Tai zeba visai, pasijuokėm ten kažką apie orų balionus, kuriais skraidė ir kaip valgė daug. Tačiau gale jam būtinai reikėjo viską sugadinti durnai sureaguojant į mūsų klausimą, kur pasukt, kad į Maką patekt: “Don’t eat McDonald’s! It will kill you!” Blet, seriously? Aš jau nevardinsiu milijono priežasčių, kodėl man reikėjo būtent Mako (kitkas nelabai dirbtų taip anksti + WiFi).

Toks pats žmogus man sakys nevalgyt kiaušinių, nes ten – cholesterolis, bet visokius saldumynus, sūrius, sviestus ir mėsas – išskyrus kengūrieną*, žinoma *eye roll* – valgys kalnais ir viskas bus su tuo OK. Toks pats žmogus keptą duoną užgerdamas alumi pilna burna atskaitys man moralą apie čipsų valgymą. Toks pats žmogus šūdų pilna nosimi man pasiūlys rečiau dalyvauti vakarėliuose. Ir t.t. ir pan.

 

*Kengūrienos nevalgys, nes kengūros kažkodėl gaila labiau nei pvz., mažo mielo ėriuko ar karvutės liūdnom akim. Kengūra – lyg sausumos delfinas, lyginant su kitom žuvim, kurį valgo tik visokie japonai ir kiti bepročiai (turistai).

Jėzus ir papai

2015-03-10 | 06:26 | Inner city life
10

2015.03.09.

Manęs jau nebestebina Google reklamos apie Jėzų. Visur jos – po penkias skirtingas viename straipsnyje. “Jau yra mokslinių įrodymų, kad Jėzus gyveno. Skaityti čia.”, “Ateik į doros kelią. ~Bažnyčios adresas~.”, “Jesus will save you. Just one click away.”

Na, kadangi krikščionybė šioje šalyje, palyginus, atsirado gana neseniai, tai kaip ir nieko keisto, kad kol kas ši religija čia yra kiek atsilikusios formos. Švelniai tariant. Daug ką pasako ir tai, kad kiekvieno padoraus (vertimas: prie mokslo ar pinigo / knygų mačiusio) žmogaus atsakymas į kokį rūpestėlį neabejotinai bus kažkas tokio: “You just have to pray to the dearest lord…” Pray ir viskas bus OK! Kaip viskas paprasta!

Tie patys žmonės tau, baltajam, prisistatydami būtinai pasigirs, kad jie yra katalikai (arba liuteronai). Na, kaip ir baltieji jiems atnešė šitą šviesą į gyvenimus kažkada, tai matyt, galvoja, kad kiekvienam europietiškos išvaizdos individui taip padarys geresnį įspūdį. Daugumai turbūt ir padaro, nes vis tik tie, kas lankosi Papua Naujojoje Gvinėjoje, dažniausiai yra kokie nors misionieriai ar kitaip su krikščionybės propaganda susiję žmonės. Na, gal dar kokie daktarai ar su mokslu susiję. “Most people come here with a purpose” – sakė mums taip. Niekas negali patikėt, kad mes esam tiesiog turistai, o ne kokie researcheriai ar daktarėliai. O jei jau patiki, tai stebisi, kad keliaujam be grupės ir dar pavarinėjam vietiniu transportu kartais. Beje, reiktų nepamiršti, kad religija ir šūlia yra BFFs šitoj šaly, tad net ir nereliginiai dalykai vis tiek veda prie jos. Važiuoju su vairuotoju, rodo jis man miesto hailaitus: “Post office. Gas station. Catholic school.” Paklausiau, ar yra mokyklų, nesusijusių su religija, tai pradėjo man skiesti apie liuteronų mokyklą.

*žinot, kaip į tai reagavo mano akys*

Atvarę į PNG, dievo žodžio nešėjai tarčialina visai prašmatniuose rezortuose, valgo steikus ir prie stalo aptarinėja savo religinį būrelį. Nebloga komandiruotė. Įdomus pastebėjimas – daugumoje viešbučių, kurie iš esmės yra skirti su bažnyčia susijusiems žmonėms (net jei pačios apgyvendinimo įstaigos savęs tokiomis nelaiko, jos lankytojai vis tiek pagrinde bus iš religinių fanatikų rato), 99% restoranų meniu sudaro mėsgaliai ir visokie beikonai. Steikhauzai iš esmės. Be abejo, tai didžiaja dalimi yra australų bei amerikiečių įtaka, but still, man kažkaip nekrikščioniška atrodo taip maitintis. Jei jau vaidinat tokius religingus, tai gal vaidinkit iki galo? Nemanau, kad kas nors iš atvykusių amerikonų nors kartą burnoje turėjo pigų krekerį, kuriais minta vargšai vietiniai, nes pardėje kažko geresnio dažniausiai neįpirktų. Tie patys viešbučiai turi ženklus “No smoking or drinking on the premises”. Nes gi ble – nuodėmė! O jautuką ėst – zjbs. Hipocrisy pilnu pajėgumu – aš taip manau. Čiut neapsišikau iš juoko po ilgos kelionės nuėjusi į vieną tokių restoranų ir paprašiusi alaus. Prieš tai mačiau, kad meniu yra vyno. Sako – oi ne, alkoholio mes neservinam – atsakė man padavėjas švento avinėlio žvilgsniu. Pasakiau, kad vyną mačiau meniu. Ai nu jo – vyną tai servinam – sako. Tipo ne alkas čia jau? LOL. Žodžiu, Kristaus kraujo turėjo kelių rūšių. Paėmėm butelaitį ir nerūkymo zonoje pašerinom džonį.

Grįžtant prie vietinių prisistatymo atvykėliams, “mano vardas – Džo ir koks aš katalikas” – standartiškai prisistatė ir vienas buvęs mentas (mentų kažkoks vierchas jis – iki šiol virina reikalus ir yra gerbiamas kaimiečių). Tikėjimo stiprumą įrodė ir kičinės būsto dekoracijos religine tematika. Neilgai trūkus paaiškėjo, kad šitas mentas yra vedęs savo dukrą. Vaikų su ja turi penkis, atrodo. Ir dabar va nėščia. Incestas šalyje nebėra legalus, tačiau kaime apie jų santykį žino visi ir visiems kaip ir viskas OK. O tuo tarpu radijas čiulba apie tai, kas nėra OK. Ne OK yra gėjai! Apie tai tau praneš amerikietišku akcentu ir juokingu vintage reklamų tonu, kad net imsi galvoti, ar netyčia neatsidūrei kokiam tūkstantį gyventojų turinčiam baptistų kaime Luizianos valstijoje, in the 50’s. Juoda ir graudi propaganda, Gražulis-style. Gal jam reik ten nuvažiuot ir pranašu būt.

Beje, poligamija Papua Naujojoje Gvinėjoje yra legali. Skaičiau, kad vyrui yra totalus neprestižas neturėti vaikų, tad skyrybos su žmona, kuri negali pastoti – normali ir populiari praktika. Žmonų vyrai turi tiek, kiek gali išlaikyti. Kuo jų daugiau, tuo vyras laikomas galingesniu.

Tų žmonelių dubasinimas dar visai neseniai buvo legalus ir tikrai priimtinesnis už, tarkim, kokios genties moters vaikščiojimą nuogais papais, kaip buvo įprasta iki krikščionybės. Nes čia gi pzdc nusidėjimas.

Grįžtant prie kasdienybės su liemenukais, vietiniai, kurie per daug savo tikėjimo neperša, vis tiek kažkada išsiduoda ir papasakoja kaip rytais, prieš darbą, mėgsta pasimelsti. Kad dienelė gera būtų. Na gal dar vieną-kitą maldelę susakykime ir už dosnius turistėlius, kad nezirstų ir normaliai mokėtų už beverčius šūdus, kuriais juos čia šeriame. Šios šalies turizmo žmonės – bene nagliausi. Verslininkėliai tokie. Pamaldžios sūkos prie skaičių.

Ateistų šioje šalyje nerasi su žiburiu – o jei jau toks esi, geriau neprisipažink, nes tave palaikys ciniku užverta širdele. Eis po to dar melstis už tave. Blogąja dvasia irgi gali palaikyti. O gal sudegins kaip raganą. Čia tie taip gali padaryt, kurie priimdami krikščionybę nepamiršo ir savo pagoniškųjų šaknų. Tokių dar vis yra nemažai, bet tas man visai patinka. Gaila, kad jie praranda savo autentiškumą per tą bažnyčios tarnautojų brain washą. Tokia biškį Utah čia, tik be mormonų. Aišku, daug ir gero tie misionieriai čia padarė – pristatė mokyklų, ligoninių ir panašiai. Bet ne apie tai juk aš. Liūdna žiūrėt į tą durniams cheesy būdais skelbiamą tikėjimą lyg tai būtų kokia TV Shopo snuggių reklama. O jie ir tiki – they don’t know any better. Stengiuosi pasakoti neprimesdama savo ir taip gan tolerantiškų bullshit pasakoms pažiūrų – nelabai jos čia svarbios. Bet pripažinsiu, kad nuo eye rollų galiu greit ir apakti.

 

pagetop

  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Daugiau senų „Maistas Ausims“ įrašų

  • Čia
  • Maistas Ausims on Facebook