Ekvadoras: (man) įdomūs faktai

2017-03-21 | 23:07 | Inner city life
21

Savo FB paskyroje (LOL, prieš kokius 6 metus sakiau, kad gyvenime nevartosiu žodžio „paskyra“ – deja, darbiniai įpročiai pakeitė dalį mano užklasinių įpročių) dažnai parašau visokių šūdelių ir nuotykių, tai reikia pasidalinti ir čia. Juk būtina spaminti per daugiau kanalų.

Čia va užvakar tokius faktus susirašiau:

– vietinė valiuta yra USD
– jei neturi travel insurance, čia viešose gydymo įstaigose be problemų gausi nemokamą gydymą
– saugumo sumetimais, kiekvienas oficialus taksi privalo turėti kamerą ir „panikos mygtuką“ (dar nemačiau tokio)
– neoficialiais taksi važinėti nerekomenduojama
– vietinis pagalbos numeris yra 911

O čia bonus track – istorija, įvykusi prieš kelias valandas:

Važiuojam šian taksu. Edma sako: „O, įdomiai taksistas vairuoja – pavarų dėžę perjunginėja kaire ranka.“ Atrodė, kad vairuotojas vairuoja sukryžiavęs rankas. Po to Edmundas pastebėjo, kad vairuotojas neturi dalies kairės rankos (nuo alkūnės ar pan.) ir vairuoja tik viena ranka.

Tai dar ne viskas, ko taksistas neturėjo. Dar dalies ausies jam trūko – atrodė lyg nupjauta.

Ar nebus čia susiję su tais jų taip vadinamais „violent crime“?

P.S. Apsilankę mano paskyroje (dar nevemiu nuo šio žodžio, bet jau ant ribos), taip pat sužinosite, ką galima nusipirkti už vieną dolerį ir kodėl po taško negalima dėti dviejų tarpų.

Prieše, šitas postas skirtas TAU – pasidžiauk mano kančia!

2017-03-15 | 01:50 | Inner city life
15

Na ir sunkios paskutinės dvi dienos buvo. Nieko ypatingo neįvyko, bet kažkaip viskas susiklojo taip, kad mums būtų nepatogu. Nors daugumai šie pavadinimai nieko nepasakys, papasakosiu su pavadinimais, nes avdrug prireiks. Štai ką nuveikėm nuo užvakar:

  • Buvom Medeljine, kur sprendėm, į kurią kavos fermą varyti. Ta prasme, į kaimą, kuriame ją augina. Tų kaimų yra daug ir su visai nieko „Airbnb“ variantais, kur tipo būtų zjbs pačilint. Bet daugumoj tokių vietų nėra interneto. Kažkaip taip išpuolė, kad išėjo „New York Times“ straipsnis apie Jardin miestelį (plius jį mums jau rekomendavo pora tautiečių), tai nusprendėm, kad reik varyt į jį. Šitoj daly tikrai viskas kūl gavosi. Gražu, geras oras, skani kava. Viską darėm paskubom. Atvarėm vakare, ryte – turas, per pietus – out. Šiomis dienomis autobusuose praleidžiam miljoną valandų, o dar ir padirbt reikia. Kartais pavyksta kažką nuveikti ir autobuse, bet kartais esi ant apsivėmimo ribos ir be kompo ant kelių.
  • Kitas taškas – Salento. Miestelis, prie kurio yra turistų atrakcija – Cocora Valley. Vieta su labai aukštom palmėm, kurios laikomos šalies simboliu (daugiau info „Wiki“). Nusigauti iš Jardin į ten nėra lengva. Reikės grūstis keliais autobusais. Lengviausią variantą, pasirodo, jau praleidom. Geras variantas yra tada, kai 190 kilometrų važiuoji 6-ias valandas. Į šį malonumą pavėlavom, nes jis buvo galimas tik ryte, o mes tuo metu po kavos plantaciją landžiojom. Nu davai imam kitą. Vienas žmogus sako šitą imk, kitas – dar kitą. Galiausiai pasiėmėm saugiausią, kurio reikėjo laukti dvi valandas. Tuo metu buvo vidurdienis, tad kelionę pradėjom tik 14:00 val. Bilietų pardavėjas, aišku, skiedė, kad jau 19-ą būsim Salento (ne Salento, o prie Salento, kur išsinuomavom cabaña, ui kokie romantikai, – čia kitam punkte apie tai plačiau bus).
  • Pirma kelionės koja („leg“ – anglų k.). Sulaukėm autobuso, kuris varė į Riosucio. Šie smagūs 50 kilų važiavosi 3 valandas. Varai realiai per mišką, per pliurzą (nes, aišku, ir palijo), krataisi.
  • Kita koja – Riosucio-Pereira. 111 kalnuotų kilometrų, dar trys valandos visiškai vimdančio kelio. Gailėjomės, kad neišgėrėm savo motion sickness tablečių. Negerėm, nes jos žostkai ištaško. Pastaruoju metu kažkaip.
  • Atrodo, girdėjau kažką vemiant, bet nesu tikra.
  • Atvarėm, blet, į tą Pereirą. Jau nedaug liko iki galutinio taško. Deja, stotyje mums sako, kad „taip vėlai jau autobusai į Salento nebevažiuoja“. Buvo gal 20:30. Atstumas – virš 30 kilų geru keliu ar kažkas tokio.
  • Bandom gauti taksą. Aiškina kažkokias nesąmones. Xz, kur jis ten siūlo mums varyt. Mes pavargę jau normaliai. Galvojam – gal čia reikia vabščie pasilikti nakvoti – vis tiek jau camping vaibo savo cabanijoj šian neapturėsim. Nusprendėm, kad neapsimoka ir su taksistu pasiderėję, sumokėję 30 Eur, galiausiai pasiekėm reikiamą tašką (ne be skambučių cabanijų savininkei ir annoying paieškų, aišku). Jau buvo netoli 22:00.
  • Ačiūdie, užteko proto nusipirkti romo, tuno konservą, pomidorų ir čipsų. Jau nelabai kas veikė ir pasirodo, kad čia gi blogas sezonas – lija ir vsio takoje. O mes gi planavom BBQ darytis. LOL.
  • Atėjo rytas. Savininkė man sakė, kad čia – geras internetas, bet KAIPIRREIKĖJOTIKĖTIS, negavom jo nei vakar, nei šiandien ryte jo čia dar nebuvo (galiausiai gavom savo darbo įrankį popiet – t.y. sekančios dienos nuo atvykimo vidury). Remontai, vis tie remontai!
  • Tada savo kolegei Dešineirankaiirakiai (jo, rimtai toks vardas) parašiau su prašymu įlįst į mano emeilą, nueiti į reikiamą laišką ir nucancelinti ką ten reikia, kur turėjau dalyvauti. Štai pagaliau kažkas sužinojo, kas iš tikrųjų slypi po nekalta mano šypsena – passwordas, kurį buvau priversta išduoti, irgi viską IŠDAVĖ!
  • Išsiruošėm į miestą, kur gausim internetą, o po to ir tai, dėl ko atvykom – Cocora Valley!
  • Į valley reikia varyt su tokiu turistiniu džipu. Mums pasisekė su laiku (nes atvarėm džipui, kuris varo kartą per valandą, prieš pat išvažiuojant), bet nepasisekė su sėdima vieta (nes reikėjo stovėti mašinos gale ir laikytis už stogo).
  • Būtų gal ir nieko tas stovėjimas, bet pradėjo žostkai lyti ir mes peršlapom iki siūlo. Labai nukentėjo veidas – skaudėjo nuo to lietaus faking. Į akis tiek vandens pribėgo, kad po to mano akys tiesiog vimte vėmė jį von.
  • Po 20 minučių debiliškos kelionės pasiekėm tikslą, bet buvom sušalę, užsipisę ir what not.
  • Sušilimui išgėrėm arbatos ir nusprendėm varyt atgal į miestą. 😀 Kai iš tikrųjų toj Kokoroj reikia haikint apie 2,5 val.
  • Likimas taip nulėmė, kad išėję iš restorano vėl patekom pas tą patį džipo vairuotoją… tuo metu, kai jis buvo pripildytas ir jau išjudėjo link Salento. Spėkit, ar gavom atsisėsti.

 

 

 

 

 

Barichara, Colombia – vietinė Nida be jūros

2017-02-28 | 16:58 | Inner city life
28

Šis ramus miestelis puikiai tinka darbiniam čilui.

IMG_5880

Vakar nieko gero neįvyko. Į vietą nukeliavom sėkmingai. Kelias buvo kalnuotas, bet neapsivėmėm. Bet vis tiek tampė vargininančiai. Lyg to būtų maža, dar ir į tualetą labai norėjau, bet ir čia man pasiekė – neapsimyžau. Žodžiu, ištvėriau visas negandas, kad patekčiau į gražiausiu miesteliu Kolumbijoje vadinamą Barichara. Keista, kad „Lonely Planet“ nemini, kad šis miestelis yra visiškas ghost town. Nu sako, kad ramus, bet NE ANT TIEK. Dar rašo, kad šis miestukas yra populiari filmavimo vieta filmams ir serialams ispanų kalba. Nu taip – kolonijinė architektūra ir tuštuma. Va tau ir movie set. Kažkodėl neišsigūglinu jokio padoraus (ar net nepadoraus) filmo, filmuoto čia. Gražu čia, bet viskas matyta jau kažkur kitur – pvz., Meksikos Oaxaca City ir San Cristobal de las Casas. Pastarieji grožiu neatsilieka, o ir gyvybės ten daugiau. Na nieko, pačilinsim tas tris dienas. Užtat oras geras, apsistojimo vieta patinka (su įskaičiuotais puikiais pusryčiais), internetas – pusė velnio ir dar šiąnakt Donatella Versace užleido man vieną sąvo chatų Italijoj, kai aš bėgte bėgau nuo mentų ir atsakomybės.

IMG_5898
IMG_5891
IMG_5936
FullSizeRender 8
FullSizeRender 18
IMG_5958
FullSizeRender 17

OK, einam toliau. Šiandien ryte puotavau viena. Biškį nesutapo darbiniai Skaipo pokalbiai su ponu vyru, tad pusryčiauti teko atskirai. Ši puota įeina į mūsų hostelio kainą. Viskas paprasta, bet labai zeba. Nors buvau išbadėjus, nes vakar paskutinį kartą valgiau kokią 19 val., o šiandien buvau atsikėlusi 4-ios valandos iki pusryčių ir iki tol gėriau tik vandenį, vis tiek daug teko palikti. Aišku, kiaušų gyvenime nepalikčiau. Juos suėdu visada iki paskutinio trupinuko ir stebiuosi, kai kiti palieka kiaušinio kąsnį lėkštėje lyg kiaušas būtų kokia niekinga duona. Vietinės mados:

– Pa defoltu, kaip ir Meksikoj, kiaušai čia paprastai valgomi scrambled. Turi atskirai prašyti, jei nori kitaip. Jei prašysi tiesiog keptų, tavęs nepaklaus, ar nori skystų, ar ne (čia tau ne Amerika, kur dešimt būtų vien keptiems kiaušams taikoma – skysti, neskysti, iš vienos pusės kepti, iš abiejų ir t.t.). Dažniau atneš ne skystus. Skirtingai, nei daug kas mano, nesu tokia reikli kiaušams ir jų iškepimo ar išvirimo sekundėms – man jie patinka visokiomis formomis ir mielai prisitaikau prie vietinių preferencijų. Esu nepatenkinta tada, kai PATI GAMINAU ir norėjau vieno, o gavau kitą. Besisvečiuodama kitur, stengiuosi neturėti jokių lūkesčių. Taigi sekundžių reikalavimus taikau tik sau.
– Kavą atneša ne iš karto. Kartais atneša jau po visko. Niekada nepaklausia, kada jos noriu. Šiuo atveju, pradžioj atnešė vaisius, o tada – visa kita. Tai pakrapščiau vaisius, pagėriau kavos ir puoliau savo biškį pavėsusius kiaušiukus. Vis tiek jėga.

IMG_5947

Peiliai ir gvakamolė Kolumbijoje – wow, pavojai!

2017-02-27 | 14:16 | Bullshitism
27

Bucaramanga, Colombia – keliais sakiniais. Atvarėm čia tik pernakvot.

1) Wow, kiek daug prostitučių (čia jos legalios, bet nebuvau apie tai susimąsčius)!

FullSizeRender 6
2) Pasiėmėm viešbutuką su dideliu mini baru – na, ne tokiu dideliu kaip pasitaiko Kuboj en casas particulares (visas normalus šaldytuvas – kaip pas tave namuose), bet pusė tokio. Viduj – gėrimai, o ant jo padėti trys „skanukai“: konservuotos dešrelės, aspirinas ir antipachmielinas. 😀
3) Sekmadienis ir daug kas uždaryta. Nors esam centre, artimiausios vietos yra vištidė (rotisserie ir fried chicken vieta), parduotuvė brūkšnys baras su keliais stalais. Kadangi vištidė neturėjo alaus, ėjom į tą kitą vietą. Ta pardė, be alaus ir čipsų, turėjo ir įdomesnių prekių: nagų lakai, dildės, vienkartiniai įrankiai, kortos. Mums reikėjo peiliuko. Nes reik turėt su savim peiliuką. Ne tam, kad užštyrint ką nors patamsėj, o kad pvz., ananasą pasipjaustyt. Ar pasidaryt gvakamolės. Va kaip tik dabar pasidariau. Su peiliu. Valgau su alaus atidarytuvu. Žiūriu Oskarus su tuo gvaku. Su ispanišku įgarsinimu.

IMG_5819

IMG_5821

Netrukus Edma nuėjo pas pardavėją paklaust, ar turi peilių pardavimai tarp savo dildžių. Neturi. Edmis tuščiomis grįžo prie stalo (už poros metrų) pas mane toliau to vieno alaus gert. Bet netrukus grįžo dėdė pardavėjas. Sako, gal tu mano peilį pirk, dvidešimt litų. Parodė. Nu visai nieko. Tai ir nusipirkom. Tiek žinių.

4) Valgydama gvaką pajutau kažkokį metalą tarp dantų. Galvojau, auskaras atsisegė. Pasirodo iš peilio, man maišant gvaką, iškrito kažkoks varžtas. Tai čia buvo jis. Dantų nesusilaužiau.

Moralas: geriau su tuo peiliu nieko neplakt.

Palomino – Bucaramanga, Kolumbija. Kogiai. Nesugalvoju juokingos antraštės.

2017-02-27 | 14:06 | Inner city life
27

Vėl išvykau į ilgesnę kelionę. Aišku, jau ne ne tokią ilgą kaip praeitą kartą – ana trūko net dvejus metus. Tačiau keturi mėnesiai – irgi visai neblogai.

Žiūriu, kad mano istorijos, pasakojamos mano asmeninėje FB paskyroje, ne vieną prajuokina, todėl jos bus skelbiamos ir čia. Kol kas tikrai neplanuoju jokio kelionių blogo. Jei per dvejus metus nepadariau, tai kodėl dabar turėčiau daryti. Be to, „Maistas ausims“ yra gyvenimo būdo žurnalas (ha ha ha), todėl kelionėms čia tikrai vieta.

Tikiuosi, kad ši, nors ir trumpesnė kelionė, tekstų pagimdys daugiau. 🙂

Atsikėlėm šian penktą ryto (kas nėra labai anksti, nes dažniausiai keliamės apie 6-7), kad važiuotume į kitą miestą, iš kurio važiuosime į kitą miestą, iš kurio važiuosime dar į kitą miestą. Kelionės pradžia – Palomino, galutinis taškas – Barichara. Toli.

16992254_10154585152263402_1528681533583157116_o

Ryte tais jų autobusais važiuoti faina. Kondiškės nėra, bet ir taip per šalta, nes jie greit lekia ir vėjas gerai prapučia. Kažkurioje stotelėje prilipo pilnas autobusas vietinių indėnų – kogių. Jie labai mieli, bet Edmai padarius keletą nuotraukų, vis tiek paprašė kapeikos. Paprašė 10 litų. Gavo 5. Atkreipiau dėmesį, kad pagrinde keliavo jauni vyrai su vaikais. Žmonelių ten nebuvo. Dar buvo dvi babuškos ir senis koks vienas. Ką žmonikės veikia, kas ten žino. Gal kokią kiaulę skerdžia (net nežinau, ar jie valgo kiaulės, tiesą sakant, bet gyvulius lyg ir valgo).

16992156_10154585152698402_3992338918320415197_o

Po pusvalanduko kogių šuo autobuse apsivėmė. Ėmė žiauriai smirdėti per visą autobusą. Tačiau vyras, renkantis pinigus iš keleivių (pavadinkime jį kontrolieriumi, nors nežinau, ar verta jį kažkaip vadinti, nes šioje istorijoje man jo gali nebeprireikti), netrukus viską sutvarkė: išsitraukė šluotą iš po sėdynės ir viską išvalė. Tada tą šluotą tiesiog išmetė lauk. Po to nuėjo iki parduotuvės, kur įsigijo kavos. Kvapas išnyko vėmalų dėmes pabarsčius kava. Nežinojau šito triuko. Žinosiu. Ėmė kvėpėti labai netgi maloniai – jaukiais namais su garuojančia kava. Nors prieš minutę dvėsiau ir džiaugiausi, kad buvau nieko nevalgius – kitu atveju mane būtų ištikęs to šuns likimas.

17021806_10154585152933402_42277038473027120_n

Važiuojam toliau. Netikėtas kelio posūkis. Apsivėme kogių mergaitė (turbūt nepratus, bet ir šiaip vaikams pasitaiko). Jeigu ką, realaus posūkio ten nebuvo. Bet mergaitė apsivėmė for realz. Ėmėm dvejoti, ar tas šuo išvis buvo apsivėmęs. Gal tai buvo mergaitė all the way. Istorijos pabaiga.

Kadangi Edma labiau mėgsta fotkint žmones nei aš, įkeltos fotkės yra jo. Man labiau gamtas visokias patinka fotografuot, uždėt filtriuką ir painstgramint su gerais tagais. Jei jau labai užsimanau kokį žmogų nufotografuot, nueinu į vonią ir selfie pasidarau.

16996049_10154585152083402_6105095201442640659_n

P.S. Postinu jau iš kito autobuso – geras, patogus, su geru WC ir su egzistuojančiu Wi-Fi. Vaifajus, deja, tik Feisbą patempia kažkodėl. Kelionės šiuo autobusu trukmė – 10 valandų.

 

 

Skanios jums mėsytės, kurią ant stalo ne kas kitas, o dievulis padėjo. Nuo debesies numetė.

2016-12-27 | 13:27 | Bullshitism
27

Prieš naujaką sudarinėju nemėgstamiausių žodžių/frazių listą. Su viltimi, kad kitais metais jų girdėsiu mažiau. Jei Kalėdos iš jūsų irgi išsunkė visą serotoniną, mano pradėtą alergenų sąrąšą galite pildyti komentaruose.

1) mėsytė (kai tą sako suaugusieji – ką sako vaikai, vis tiek nėra svarbu)
2) žodžio „dievas“ naudojimas kontekste, kai jam dėkojama už tai, ką padarė žmogus, o ne joks dievas
3) p*daras
4) negras

Blt, seriously, dėl 3 ir 4 numerio – gi jau tuoj 2017!!! Abu girdžiu ne taip jau ir retai. Ir ne visi tai sakantys žmonės man atrodo tokie jau tamsūs.

Dirbtiniai česnakai

2016-11-29 | 09:57 | Bullshitism
29

Apsistojau kažkada cabin’e, Lietuvos pajūry. Chata gana jauki – židinys, medis ir pan. Priėjau prie virtuvėje pakabintų česnakų. Ne iš karto supratau, kad jie – dirbtiniai. Sakau šeimininkei: „Tiktų čia ir tikrus pakabint“. Atsako ji man su šypsena: „Pakabinsi tikrus, tai ir nebeliks“.

O aš ir turėjau omeny, kad svečių naudojimui kabintų. Beliko tik dirbtinai nusijuokti.

Ar jau įsikūrėt Lietuvoj? Taip, ne, nežinau.

2016-09-22 | 09:49 | Inner city life
22

Grįžus į tėviškę dažnai pasijuntu kažkokia pasimetus. Man nėra nei gerai, nei galėčiau pasakyti, kad man yra blogai. Gal vis tik labiau gerai. Bet taip kažkaip ne iki galo. Vis man trūksta kažko. Bet ar kada nors buvo kitaip?

Į bet kokį man užduotą klausimą, prasidedantį „Ką manai apie…“, „Kaip jautiesi…“, norisi atsakyti vienodai – „mixed feelings“.

Kaip tau patinka Lietuvoj? Mixed feelings.

Ar dar neatsibodo? Mixed feelings.

Ar skaniai pavalgei? Mixed feelings… Nemėgstu al dente bulvių.

Susitinkam „Bukowski“ bare? screen-shot-2016-09-22-at-09-51-07

Ar jau įsikūrėt? Kaip ir įsikūrėm, kaip ir ne. Dušo kabina nupirkta, bet neįmontuota. Manau, tos kabinos feelings irgi yra mixed – „Turiu naujus namus, bet stoviu sau koridoriuje.“

Tai vat toks ir mano gyvenimas – kaip tos dušo kabinos. Nei šioks, nei toks. Vien faktas, kad čia rašau reiškia, kad man kažkas negerai. Kai man gerai, aš čia nerašau. Nu gal ir esu rašius porą kartų, kad kažkuo pasidalinčiau, bet patys puikiai žinot, kaip puikiai moku tylėti iš gero gyvenimo.

Anyways, nepasaint to, ką prirašiau viršuj, šiandien mano nuotaika yra itin gera. Esu kažkokia įkvėpta. Gal dėl to, kad prieš pusryčiaudama po tūkstančio metų pertraukos prisiverčiau padaryti rytinę 10 min mankštą (mėgstu sunkiai ir greitai)? Pzdc, sportininkė. 10 minučių!!!

O štai pvz., vakar mano nuotaika buvo visai ne kažką: kažkaip ėmė mirtinai žudyti darbinis nuobodulys – „nejaugi taip ir toliau?“

Turbūt todėl naktį ir sapnavau, kad įsidarbinau kažkokia menedžere naktiniame gėjų klube Štatuose (atrodo, Čikagoj). Ir tai buvo vienas geriausių mano sapnų ever. #careergoals

 

 

Sekmadienio pamąstymai apie maistą / nieko naujo

08

Visą gyvenimą turiu keistą santykį su mėsa. Viena vertus, nekenčiu jos, kita vertus, mėgstu sūrumą ir rūkytumą, kurie būdingi būtent mėsos gaminiams. Čia jau nekalbant apie tai, ar man gaila gyvuliukų ir ar man rūpi karvių bezdalai, šildantys Žemės atmosferą. Sakyčiau, kad rūpi, bet akivaizdu, kad nepakankamai, jei nuėjusi į piceriją vis tiek labiausiai noriu picos su beikonu. Arba su ančiuviais. Su lašiša gal dar. Su faršu šiaip irgi neblogai. Vienžo, man patinka sūrios picos. Aš nenoriu picos su varškės sūriu. Tiksliau noriu ir jos, bet labiau noriu tų kitų.

Vat ir graužiu save už tai. Lyg ir žinau, kas teisinga, bet nedarau to. Realiai tai stengiuosi kuo mažiau ėst tos mėsos – žuvį ir  seafoodą šiaip ir mėgstu labiau nei mėsą, bet va dabar skaitau knygą, kurioje rašo, koks tas seafoodas vis tik ne sustainable ir kiek reikia visko išžudyt, kad tau padėtų tuos sušius ant stalo. Tai ir vėl aš bloga. Deja, savanaudiškumas man turbūt niekada neleistų tapti pvz., vegane. Todėl bandau rasti tą viduriuką – ėst viską, bet blogį ėst minimaliai. Nu ir šiaip mėsa gi sunkiai virškinasi – nafig man to reikia? Einu susiblendinsiu gal ką nors.

Nors tai ir nėra idealu, idealiu atveju aš norėčiau būti pescatarian. Žuviavalgė? 😀

Rūkyta lašiša FTW. Apie kiaušinių atsisakymą nenoriu nieko net girdėti.

Beje toji „Eating Animals“ knyga, nors ir ne viskas man joje nauja, man prilipo iš karto, nes joje ėmiau atpažinti ir save. Supratau, kad ne aš viena tokia neapsisprendusi ir neryžtinga:

Her history with meat was remarkably similar to mine: there were things she believed while lying in bed at night, and there were choices made at the breakfast table the next morning.

64063601

Šią savaitę nepirkom jokios mėsos ir viskas buvo OK ir skanu. Vakar pvz., dariau jacked potato su grietinėlės, sūrio, pupelių ir brokolių padažu, keptos paprikos ir salierų jovaliuku ir ilgai orkaitėje mučintu butternut squash su sezamo aliejum ir sėklom. Buvo nom nom. Bet pvz., užvakar ėjom namo iš baro ir užėjom į pardę. Ir gavosi taip, kad nusipirkom jautienos prie vakarienės. Vyras, kuris šiaip pritaria, kad riekia mažint tą mėsą (nors sako, kad mes ir taip mažai jos valgom palyginus), tuo džiaugėsi ir sakė, kad reikia dažniau su manim išgėrusia į parduotuvę eiti, nes tada neprieštarauju mėsos pirkimui.  🙁

Screen Shot 2016-05-08 at 10.41.45

Vakarykštė vegetariška kalorijų bomba. Mmmmm, visiškas comfort foodas.

Tiek žinių.

„Tik tapusi mama supratau, kad galėčiau už kitą atiduoti savo gyvybę“ – frazė, kurios tikiuosi niekada nepasakyti.

2016-05-02 | 19:38 | An Issue to Discuss
02

Ko tik neprisiskaitau tame Feisbe kiekvieną mielą dieną – tai kalafiorai brangsta, tai pastatą baisų statys. Bet yra istorijų, kurios kartojasi ir kartojasi. Skiriasi tik skelbėjas ir prikabinta fotkė.

Šiandien noriu paliesti temą, kuri man kliūna jau seniai. Negaliu suprast tos begalinės mamų meilės savo vaikams. Nepradėkit tik rėkt neperskaitę iki galo, nes jau girdžiu.

„Pagaliau myliu kažką labiau nei save“, „Tik tapusi mama supratau, kad galėčiau už kitą atiduoti savo gyvybę“, „Niekada nejaučiau nieko stipresnio nei meilė savo vaikui“ ir taip toliau, ir panašiai. Žodžiu, tik pagimdo ir jau ima jaust ir skelbt visa tai. Aš suprantu, kad tas gyvybės paleidimas į pasaulį suteikia euforijos, kaip kokie ratai, tai ir tie postai po to gaunasi lyg jų pavarius. Tačiau vaikui vis augant neatrodo, kad prūcha mažėtų. Geri ratai! Ar mėnesis tam angeliukui, ar jau treji metukai mano zuikeliui suėjo, vis tiek myliu jį labiausiai pasaulyje ir niekas jam neprilygs. Viskas būtų kaip ir OK, spread the love, sveikintina. Laimingi vaikai, kad gimsta mylinčioj šeimoj, nieko nesakau.

Bet tai o ką galvoja tų mamų vyrai? Išvaro mamaša iš gimdymo namų ir kitą dieną vyrui – „Sorriukas, nuo šiol tu man antroje vietoje“. 😀 Jeigu į akis ir nepasako, tai Feisbuke netiesiogiai pasakys. Visiems.

Aš skaitau tuos postus ir taip blogai jaučiuosi dėl tų vyrų. Kažkaip visada galvojau, kad meilė tarp vyro ir moters yra stipriausia ir svarbiausia. Kad jie yra vienas kito ramstis. O vaikai yra jų meilės papildas, bet ne branduolys. Bet iš kitų pasisakymų atrodo, kad atsiradus vaikui, vyras momentaliai nustumiamas į antrą planą. Aš tai jau bėgčiau pas sekretorę ar kokiam Ashley Madison paguodos blow job būdu ieškot, jei mane taip skriaustų. 😀 Nu gerai, gerai, gal ir nedaryčiau taip.

Bandžiau galvot, kodėl taip yra – kodėl ta mamų meilė tokia, kaip čia pasakius, nenormali. Pabandykim pagalvoti logiškai: išlindo tas vaikas iš manęs —> jis yra mano dalis —-> jis yra manęs pratęsimas —-> jis praktiškai yra aš, bet dar geriau, nes aš jį padariau (nežinau kuom čia geriau, bet nesigilnkim) = nu jo, taip išeina, kad reikia jį mylėt labiausiai pasaulyje dabar. Gaunasi, kad tą vaiką labiausiai TAIP myli dėl to, kad jis yra tavo dalis, tavo gaminys. Man tokia meilė atrodo savanaudiška ir netgi narciziška.

Mus juk supa tiek žmonių, kurie tos meilės iš tikrųjų nusipelnė – gelbėjo pasaulį ar buvo kitaip geri. Bet ne, savo kūdikėlį aš mylėsiu labiau nei juos visus kartu sudėjus vien dėl to, kad jis yra MANO. Taip išeina, kad tai, kas mano yra geriausia. Vat kokia šauni logika. Taigi tos mamos, kurios demonstruoja, kokios jos atseit nesavanaudės, nes visus savo organus dėl SAVO vaiko paaukotų man skamba kaip didžiausios savanaudės pasaulyje. SAVO organus SAVO vaikui. Do you get it?

Laukiu putų apie tai, kaip aš nesuprantu nieko, nes pati nesu mama.

O mamoms linkiu norėt paaukot gyvybę ne tik už savo apsikakojusius angeliukus, bet ir už savo, tikiuosi dar mylimus, vyrus. O mamyčių vaikams linkių neuždusti nuo tos perdėtos jų mamų meilės – jos gi tik gero jums nori, ahaha. 😀

 

 

pagetop

  • Sena blogo versija su komentarais

  • Čia
  • Maistas Ausims Instagram’e

    Instagram
  • Blog’o autorė Instagram’e

    Instagram

  • Archyvai

  • Maistas Ausims on Facebook