13
Neseniai variau į tokį food festą Amsterdame, kuriame buvo milijonas žmonių ir dar daugiau maisto. Visas parkas buvo sausakimšas ir užkimštas viskuo, išskyrus tūlikus. Nu, galvoju, reikia man prasibraut pro tą minią ir nueiti į kokio kabako tūliką. Vieši tualetai buvo kitoje pusėje ir gana toli, kaip ir kabakai, todėl savaime suprantama, pasirinkau antrą (kvapnesnį) variantą.
Einu į vieną kabaką – WC is our of order. Ble. Nu bet žinau, kad ne vienas jis ten yra. Einu į antrą kabaką – minios žmonių, kilometrinė eilė, ypač prie moterų tūliko. Na, žodžiu, kaip visada. Pamaniau, kad jeigu čia visi laukia, tai matyt, daugiau nėra kur eiti. Pašnekėjau dar su eilės gale stovinčia moteriške. Paliūdėjom apie eilės ilgį ir kito kabako WC buvimą out of order. Po minutės numojau ranka ir nusprendžiau kilometrinėje eilėje vis tik nestovėti. Gal dar kažką rasiu. Tą kažką radau jau už kampo, po 15 sekundžių. Kabakas su mažai žmonių ir gerai įrengtu, nauju ir švariu tūliku. Jokių eilių. Valiooo!
Grįždama atgal pamaniau, kad gal reikia užeiti į ankstesnį kabaką ir moteriškei, su kuria šnekėjau, pasakyti, kad va už kampo yra tūlikas be eilių. Žodžiu, norėjau gražų gestą padaryt, bet… nepadariau. O nepadariau dėl labai paprastos priežasties. Labai didelė tikimybė, kad ji palaikytų mane kažkokia prisiplakėle beprote, kuri kabinėjasi prie žmonių tualetuose. Nes juk jeigu nori padaryti kažką gero ir kažkam palengvint gyvenimą, būtent tu būsi THAT CRAZY PERSON. Juk nenormalu yra vargintis užeiti į patalpą, kurioje nieko nepamiršai ir nepažįstamam žmogui kažką patarti. Kas gi taip daro? Tik kažkokie ligoniukai psichiniai gali taip sugalvot.
Tos mintys mane šiek tiek nuliūdino, nes supratau, kad į visuomenės normas pataikysi tik būdamas kiek įmanoma savanaudis, kurį domina kitus išnaudoti ir galbūt dar patrytpi jiems ant galvos. O vat jei nori kažkam padėt, tai daugumai atrodys, jog pabėgai iš beprotnamio. Arba mažų mažiausiai neturi draugų ir iš desperacijos būni kitiems perdėtai geras kaip koks Robino Williamso herojus filme One Hour Photo. Sad sad.
21
Nepatariu eiti šikti po aštraus maisto, jeigu šiandien tavo pasirinkti apatiniai yra stringai.
16
Mane, kaip perdėtai geros* širdies individą, jau ima varginti tas 1 % žmonių, nesuprantančių mano, dažniausiai girtuose vakarėliuose pasireiškiančio, juodo humoriuko, kurį neduok dieve, dar sumano palaikyti įžeidžiančiu.**
Trumpas klausimėlis: o jus mokė kas nors manierų ir jau žinot, kad su jumis pasisveikinti sumanius kažkokiam, lyg ir nepažįstamam, žmogui (kas čia per deb?), reikia mandagiai apsimesti, jog jį prisimeni ir taip pat pasisvekinti, o ne sakyti „kas tu?“ arba „o mes pažįstami?“?
In other news: namie sužinojau, kad greitu metu dovanų gausiu vaikišką kėdutę ir seilinuką, nes, KAIP PAAIŠKĖJO, picos padažu tepti patalynę yra negražu.
P.S. Ai, atsiminiau, kad didelė šventė šiandien ant Lietuvos – 28-os mano tėvų vestuvių metinės. 
* Šitoj vietoj niekaip negalėjau parinkti žodžio. Lyg ir gera ta širdis, bet ir jautri ji gi irgi. Nu, ir dora, aišku. O ir švelnumo neatimsi iš jos. Nežinau net, kokia ji labiausiai – gera, jautri, dora ar švelni. Nes minėtos mano širdies savybės tiesiog lipa viena kitai ant galvos – kovoja, kuri geriau pavarys. Bet nerašysiu gi – „geros jautrios švelnios širdies“ – nes čia jau toks biškį pereboras kaip vienam sakiniui gautųsi. Na, žodžiu, supratot, ką norėjau pasakyti.
** Oi, koks ilgas sakinys gavosi, sorry. Maloniai prašau nepalaikyti manęs per burną triedžiančia kalbėjimo mašina – aš tuoj baigsiu.
27
O Dieve, kokį siaubingą stresą ką tik apturėjau. OK, pasakoju viską nuo pradžių.
Sėdėjau sau lyg niekur nieko skaitydama pasaulio aktualijas, kai galiausiai daėjau iki straipsnio apie Ethan Hawke parduodama namą Niujorke. Galvoju – nu norėčiau aš to tavo namo. Kas žino, gal kada nors būsiu ant tiek turtinga? Bet tada man iškilo dilema – na OK, sakykim, būsiu normaliai aš turtinga ir imsiu aš jo ar kokio Christopherio Walkeno Manheteno chatytę, tačiau ar chatos prabanga ir selebių statusas užtikrins šimtaprocentinę apsaugą nuo šlykščiųjų Niujorko gyventojų, tarakonų?
Jau seniai atkreipiau dėmesį, kad šios temos nenagrinėja nei bulvarai, nei televizija. Viename Sex and the City epizodų buvo užsiminta apie pest control, bet turint omenyje, kad Niujorkas, herojų butai ir interjerai yra nemaža serialo dalis, nusprendžiau, kad klausimui skirta per mažai dėmesio, nes taip ir nesupratau, kaip dažnai po Kerės manolus ropojo tie padarai.
Sumaniau atsakymą tiesiog išsigūglinti. Iš ankto žinojau, kad tai – durna mintis, nes visada įrašius gyvių pavadinimą yra šansas, kad išmes nuotrauką. Bet galvoju – nu davai atsargiai aš. Įrašiau į gūglą „Do celebrities have cockroaches?“. Kažkokių labai gerų atsakymų man neišmetė, bet užmačiau vieną, kuris sudomino. Straipsnis Guardiano – tikrai nieko blogo nebus.
Deja, nudegiau ir labai smarkiai. Linko į straipsnį duoti negaliu, bet ten buvo kažkas apie realybės šou I’m a Celebrity… Get Me Out of Here! ir kaip tai laidai pritrūko kažkokių tarakonų, kurių ten jau ir taip sunaudojo tūkstančius (tiksliai nepasakysiu dėl savaime suprantamų priežasčių). Žodžiu, gavau foto su visais organais in my face. Kaip mečiau aš tą kompą! Gerai, kad lovoj sėdžiu – nuo šiol, jei kas nors man dar priekaištaus, kad aš tinginė, nes sugebu pusę dienos po kaldra praleist, galėsiu jiems papasakot apie tokio gyvenimo būdo privalumus. Ką daryti toliau, buvo neaišku, nes tam, kad išjungčiau tabą su tuo straipsniu, pirma turėjau pažiūrėt jam į akis. To daryti nesiruošiau. Tada bandžiau išjungti kompą. Pataikiau į reikiamą mygtuką iš kokio penkto karto. Įjungusi kompą ėmiau viską skubiai force quitinti, kad tik tarakonas neiššoktų man kur nors iš praeitos sesijos.
O ar selebiai turi tarakonų, taip ir nesužinojau.
09
Prieš porą mėnesių Delfis ir Feisbukas ėmė džiūgauti, rėkauti, sharinti ir laikinti – žodžiu, sukėlė didelį buzzą – apie kažkokią atseit šokiruojančią užsieniečio knygą, pasakojančią apie lietuvaites. Tiksliau apie tai, kaip jas nusitempti į lovą. Aš, aišku, užsisakiau tą knygą tą pačią dieną – įdomu gi man. Niekada nežinai, kokių skillsų gali prireikti gyvenime. Knyga pasiklydo pašte ir ją pagaliau gavau tik užvakar. Kaip ir žadėjau, pasidalinsiu įdomiausiomis knygos (tiksliau, mažos plonos knygelės) ištraukomis. Bandysiu nekalbėti apie autoriaus, kuris lankėsi tik Kaune, kvestionuotiną kompetenciją. Tačiau iš jo svetainės ir anksčiau skaitytų ištraukų galiu pasakyti, kad kartais jam tikrai netrūksta nei šmaikštumo, nei taiklumo.
The biggest issue you’ll face is bad English. Lithuanians speak the worst English in the Baltics. This is because the government has only recently made English a requirement in schools, meaning that girls over twenty-five or so will likely not be conversational in it. Even with young girls who speak English well, there’s a confidence problem that makes them especially scared of making a mistake and appearing stupid.
In the first couple minutes of a conversation it would be smart to compliment their English, even if it sucks. Say, “It’s okay if you make a mistake—even native speakers make a lot of grammatical errors.” This will make them feel comfortable talking, knowing that you won’t be silently mocking her. A Lithuanian girl’s biggest fear is that someone is taking her for a fool.
If she’s over 25 there’s a chance she wont know more than one-hundred English words.
Šitos mintys mane, tiesą sakant, šiek tiek nustebino. Nejaugi situacija iš tikrųjų tokia tragiška? Na, aš kažkaip nebandžiau šnekėtis angliškai gatvėje su lietuviais Lietuvoje, tai sunku būtų vertint. Bet mokykloj dauguma kalbėdavo tikrai žostkai. Žinoma, reikia nepamiršti fakto, kad autorius lankėsi Kaune. Kažkaip tikiu, kad Vilniaus gatvių situacija bent kiek geresnė.
Lithuanian girls have the most beautiful, feminine hair I’ve seen. Not only do they grow it extremely long, sometimes past their waists, but they put such delicate care into it that I felt like I was walking around on the set of shampoo commercial. It had the effect or raising a girl’s average beauty by one or two points. It won’t be uncommon for you to meet girls who haven’t cut their hair in more than five years.
Turbūt yra racijos. Tik mano nuomone, ilgaplaukės, kurios nesikirpo plaukų kelerius metus ar daugiau, yra biškį nevalos ir abejotina, kad tie nutriušę galai priduoda joms grožio.
As for bodies, the good news is that Lithuanian girls are thinner than Estonian and Latvian girls. Fat girls were rare, though you’ll still find the occasional thickie. The big problem with Lithuanian girls is that have no curves. Their breasts aren’t big and their asses can be shockingly flat, to the point where I had no motivation to ass spectate. Unfortunately, there are no big booty bitches in Lithuania. Their bodies were decidedly boyish and straight like Asian girls, but since they were thin and sexily dressed, it wasn’t all bad.
The best feature of a Lithuanian girl is without a doubt her face. Many girls have faces that are perfectly proportioned and symmetrical with beautiful eyes, full lips, and nice cheekbones. The only place that could even begin to compete with them in terms of pure beauty was Argentina. You won’t find yourself complaining that another country has significantly more attractive women.
Sako, lietuvaitės yra šaltokos moterys:
The universe has a way of balancing things out: Lithuanian girls are beautiful, but they don’t have a lot to offer besides that. Polish girls aren’t as pretty, but they’re much warmer and more affectionate.”
“Your best bet is to get with young girls because I’m not joking when I say that all attractive Lithuanian girls over the age of 22 already have boyfriends. Many girls told me that if a girl is 25 and single, something is wrong with her. Therefore there’s a mad rush by the women to get into a relationship with just about any dude who has a heartbeat. Go for the young girls who are still experimenting with their sexuality and haven’t yet been pumped and dumped by Carlos the Spainiard who promised big things only to abruptly leave the country.
Most girls had boyfriends and were reluctant to cheat with a foreigner who was just passing through. Lithuanian girls value relationships more than random hookups, unlike in the West.
Intarpas apie Lietuvos vyrus:
Lithuanian guys are the tallest I’ve seen, even taller than guys in Denmark. It’s no surprise that basketball is a popular sport in Lithuania.
Kadangi mano pačios ūgis yra 177 cm, lietuvaičiai man neatrodo tokie jau aukšti. Bet normaliai – ūgio situacija nėra bloga. Tikrai nesulyginsi su siaubą keliančiais Pietų Europos vyrais. Ir įsitikinau, kad statistika nemeluoja – olandai tikrai verti aukščiausių titulo. Tik nusiplaukit tą plaukų želė.
Toliau knygelėje eina ISTORIJOS. Pvz.:
Jei dar ką įdomaus perskaitysiu, papildysiu. Gero vakaro.
UPDATE:
Na ir šlykščiausia dalis:
Nėra nieko nemokamo:
20
Gavau vakar kulinarinės tematikos laišką:
Labas! Kreipiuos į tave, kaip į čipsų ekspertę. Pati sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be jų, tačiau neretai tenka savo norus riboti. Kodėl? Ogi todėl, kad vos sušlamščiu pokelį, iš karto snukelis spuogais pasipuošia. Tada pasižadu sau: daugiau niekada gyvenime jų nevalgysiu! Nu ir ką, ateinu į parduotuvę ir galvoju.. “ai, tai vandens daug pagersiu ir bus gerai..”. Bet gerai nebūna! Ar niekada nesusidūrei su šia problema? Kaip siūlai elgtis? Nu nes.. neįmanoma gi VISIŠKAI gyvent be čipsų.
Pagarbiai,
ištikima skaitytoja ir čipsų mylėtoja.
Miela ištikima skaitytoja ir čipsų mylėtoja,
Nu, žinok, niekada nesusidūriau su šia problema, tfu tfu tfu. Galimas daiktas, kad ji mane netgi atbaidytų nuo čipsų valgymo. Beje, dabar kartais for a change iškepu popkornų ir apibarstau juos parmezanu bei žolelėmis (sviestukas ir druska, aišku, irgi įeina). Gal ir tau patiktų ši alternatyva? Be abejo, čipsų nepakeis niekas, tačiau eksperimentuoti ne tik patartina, bet ir būtina. Be to, popkornai ne taip apsunkina ir lengviau virškinasi.
Ar esi įsitikinusi, kad tave beria nuo VISŲ čipsų? Gal išbandyk tokius, kokių dar nesi pirkusi? Įtariu, kad tave beria nuo chemijos pertekliaus, todėl reikėtų bandyti sveikesnes traškučių variacijas – baked, handcooked ar daržovių čipsus. Žinau, kad lietuviškuose supermarketų lentynose tokių čipsų – ne per daugiausia. Bandyk ieškoti kokiose mažesnėse parduotuvėlėse. Tavo vietoje patikrinčiau kaip odą veikia angliški (visokie „Kettle“ ir „Tyrell’s“) ir skandinaviški čipsai (jų radau „Akropolyje“ kažkokioje mažoje pardėje su visokiais virtuviniais aksesuarais ir užsienietiškais skanukais). Pamiršk tuos „Lay’s“ ir „Pringles“!
Jeigu niekas nepadeda, valgyk mažais (apie 30 gramų) pakeliais. Nuo tokio kiekio berti neturėtų. Tik nedaryk to kasdien!
Skanaus,
Čipsėdra
08
Šiandien maistasausims.lt blogą pasiekė vieno Vilniaus socialite, homoseksualaus DJ’ėjaus Albino (vardas ir profesija pakeisti), panorėjusio likti anonimu, laiškas. Kalba neredaguota.
Viskas, nusprendžiau nebeauklėti Vilniaus “hipsterių” ir nebepadėti jiems atrasti savo užslėpto [homo]seksualumo. Neapsimoka! Gana. Viskam yra ribos.
Prieš kelis metus padėjau vienam pažįstamui. Visi aplink jį jau žinojo, kad jis gėjus, išskyrus jį patį. Prirėmiau jį prie sienos: prisipažink. Prisipažino, bet vietoj “ačiū” permiegojo su mano draugu. Neatlyžau. Tada jis pradėjo viešai kritikuoti mano kūrybą. Tada atlyžau. Oh well.
Kitą kartą feisbuke sulaukiau kolegos klausimo: “o kaip tu supratai, kad esi gėjus?”. “O kodėl klausi?”, susidomėjau. “Šiaip sau tiktai”. Aha. Patariau pažiūrėti gėjų porno. Atsakė, kad pornografijos nežiūri dėl savo įsitikinimų. “Na tada tu tikrai gėjus”, pagalvojau, bet vietoj to atrašiau jautrią edukacinę pamoką apie žmonių seksualumą. Po savaitės kitos veikėjas atrašė, kad vis dėlto tai tebuvo nerimtos abejonės. Vadinasi, nemokamas edukacinis darbas ir vėl nuėjo veltui.
Dar buvo, kad tamsta atkakliai tikino nesąs gėjus, bet vis dėlto leidosi užremiamas hipsteriškos Vilniaus kavinės tualete. Pasiteisinimas kitą rytą vienas: “buvau girtas, Albinai, bet mes juk abu suaugę žmonės”. Taip ir nesupratau, kuris čia kuriuo pasinaudojo.
Išvada: nebeužsiimsiu nemokama edukacija. Tegu skendi užsislėpę Lietuvos hipsteriai heteroseksualumo liūne – juo blogiau jiems patiems. Aš geriau į Berlyną vieną kartą į mėnesį nuvažiuosiu negu tapsiu Vilniaus gerąja samariete. Sėkmės!!!
Pagarbiai,
DJ Albinas
06
Nežinau, kodėl, bet sugalvojau šiandien pasiskaitinėt senus savo Aifono notes’us. Juos visada pildau būdama girta – užrašau ten įvairias „svarbias“ mintis, kad vėliau jų nepamirščiau.
Kitas dalykas, kurį būtina užsirašyti yra pirkinių sąrašas:
Pasirodo, kartais ir sapnus užsirašinėju…
Heh, čipsų vaidmuo mano gyvenime – labai svarbus, akivaizdu.
Jei nebūtų aifonų ir kompų, tikriausiai jau būčiau pamiršusi raštą, nes neįtikėtinai nekenčiu rašyti ranka. Man tas nelabai ir sekasi. Pažiūrėję į mano parašytą frazę, žmonės pamano, jog tai – mano parašas. O bankai nepakeičia mano duomenų, nes mano parašas neatitinka… MANO PARAŠO (kurį jie saugo savo parašų seife).
O ką jūs rašote savo notes ar panašiose juodraščių programėlėse? O galbūt esate senamadiški ir mintis saugote ant servetėlių ar netgi bloknote?
07
Kiekvieną kartą, kai pasikasau užpakalį viešoje vietoje, kai „manęs niekas nemato“, man iškyla klausimas: Kažin, kiek iš tų (5 milijonų?) kartų buvau pagauta? Juk dažnai matom žmones, kurie krapšto nosį, klyną ar dar ką nors, kai jie yra įsitikinę, jog jų niekas nestebi. Tai yra baisi gėda, bet kita vertus, niežėjimas – juk natūralu. Dažniausiai man niežti šikną, kai į trauzus įkrentą ilgasis mano galvoplaukis. Tada gelbėjimosi nuo kutenimo procedūrą tenka pakartoti kokius penkis kartus per dešimt minučių, kol netikėtai bus atrasta diskomforto priežastis – plaukas. Garantuoju, kad buvau pastebėta kokius du kartus kaip minimum.
Žodžiu, gėda, gėda ir gėda. Bet užsidėjus akinius nuo saulės būna px kažkaip.
03
Dabar bus pamąstymas apie produktų derinimą. Man visada labai keista stebėti žmones, valgančius pastą su duona. Nes matai, makaruose turbūt angliavandenių biškį nepriteklius, tai reikia dar bulkutės, you know, AUGANTIS ORGANIZMAS. Aišku, kai tą daro koks galantiškas italas, tai dar visai normaliai atrdodo, nes akivaizdu, jog tą daro ne dėl apsirijimo, o iš kokio įpročio ar tai tradicijos kokios šaunios vardan. O bet tačiau, man dažniau tenka matyti storą kiaulę, sėdinčią ant lūžtančio suolo ir ėdančią pastos porciją, kurios užtektų dviems snukiams pašerti. Ir ėda ji savo mealą užsikąsdama batonu, nes matomai, poniai per riebu (žinai, grietinėlė) arba nepakankamai sotu.
Pomėgis viską ėsti su duona Lietuvai tikrai nėra svetimas. Juk su duona sočiau. Juk taip valgė mūsų proseneliai, kokie nors artojai greičiausiai, nes tais laikais dar nebuvo Makdraivo, o buvo tik viralas aka sriuba ir jį reikdavo valgyt su duona, nes kitaip gi nepavalgysi. Nu, tai čia viskas kaip ir paaiškinama – su logika nepasiginčysi. Tačiau ir šiandien (jau 2012 metai, hello) retsykiais tenka išgirsti vidurius laisvinančią frazę apie duonos paskirtį – „ką sočiau būtų“.
Pati asmeniškai labai nemėgstu lietuviškos duonos (juoda duona, Palanga ir pan.). Yra nemažai tokių, kurias mėgstu, tačiau ir pastarųjų nekenčiu naudoti ten, kur nereikia. Pvz., nx reikalinga duona prie kokios lietuviškos mišrainės? Prie pasta salad? Prie German potato salad? Ai, gi kad sočiau būtų, kaip galėjau pamiršti. Gal kam teko susidurti su valgančiais duona su cepelinais, bulviniais blynais, šaltibarščiais (prie kurių, be abejo, jau yra bulvių), su ryžiais, pica ar su… kepta duona? LOL.
Kaip žinia, kamu što. Kai kurie, pvz., ėsdami mėsgalį su daržovėm jausis apgauti – o kur bulvės? Kur padėjai mano bulbes, valkata? Turbūt užkasei kažkur po salotų lapais, o gal pagailėjai? O ne.
Dar viena populiari grupelė žmonių gyvenime nepaėstų patiekale neradusi mėsos. Nes daržovės juk nėra maistas. Su vaisiais iš vis atskira kalba – čia gi gėrimas yra.
Sriuba – ne maistas irgi! Nebent joje yra kilogramas galkų ir servinama su duonos kepalu.
OK, nusibodo man čia viską kritikuoti, nes esu labai pavargusi. Geriau pasiginčykime komentaruose. O dabar einu savo lėkštės žiūrėti.
RSS SRAUTAS
